Šventasis apaštalas Pilypas, vienas iš septyniasdešimties, gimė Palestinos Cezarėjoje, buvo vedęs ir turėjo vaikų. Po Šventosios Dvasios nužengimo, dvylika apaštalų paskyrė jį diakono tarnystei Jeruzalės Bažnyčioje ir pavedė jam, kaip ir kitiems šešiems diakonams, prižiūrėti tikinčiųjų aukas ir rūpintis našlėmis, našlaičiais bei vargšais. Vyriausias iš septynių pirmųjų diakonų buvo šventasis arkidiakonas Steponas. Prasidėjus persekiojimams ir žydams užmėčius akmenimis pirmąjį kankinį Steponą, apaštalas Pilypas paliko Jeruzalę. Jis persikėlė į Samariją ir ten sėkmingai skelbė Evangeliją. Tarp apaštalo atsivertusiųjų buvo ir garsusis išminčius Simonas, kuris, „pasikrikštijęs visur sekė paskui Pilypą“ (Apd 8, 9-13).
Viešpaties angelo nurodymu apaštalas nukeliavo prie vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą, ir ten sutiko Etiopijos karalienės Kandakės dvariškį, kurį taip pat atvertė į krikščionybę (Apd 8, 26-39). Šventasis apaštalas Pilypas nenuilstamai skelbė Dievo žodį daugelyje Artimųjų Rytų šalių, esančių netoli Palestinos. Jeruzalėje apaštalai įšventino jį vyskupu ir pasiuntė į Lidiją, kur jis pakrikštijo daugybę žmonių. Šventasis Pilypas mirė sulaukęs gilios senatvės.
