Apaštalas Paulius Laiške galatams rašo, kad kartu su apaštalu Petru kaip Bažnyčios ramstis buvo ir apaštalai Jokūbas bei Jonas. Šv. Jokūbas buvo Juozapo Marijos sužadėtinio sūnus iš pirmosios santuokos, todėl Evangelijoje vadinamas Viešpaties broliu. Pasak tradicijos, Viešpats Jėzus Kristus po savo prisikėlimo apsireiškė Jokūbui ir paskyrė jį Jeruzalės bažnyčios vyskupu. Taigi apaštalui Jokūbui teko ypatinga misija: jis neskelbė Evangelijos pagonių šalyse, kaip kiti apaštalai, bet mokė ir vykdė šventąją tarnystę Jeruzalėje, labai svarbioje krikščionių pasauliui. Kaip Jeruzalės bažnyčios vadovas, jis pirmininkavo Apaštalų susirinkimui Jeruzalėje 51 metais. Jo balsas buvo lemiamas, ir jo siūlymas tapo susirinkimo nutarimu (Apd 15).
Apaštalo Jokūbo svarbą dar labiau sustiprino asketiškas jo gyvenimas. Jis laikėsi griežto celibato, negėrė nei vyno, nei kitų alkoholinių gėrimų, susilaikė nuo mėsos, dėvėjo tik lino audeklą. Jis dažnai eidavo į šventyklą ir ten klūpodamas meldėsi už savo tautiečius. Jokūbas melsdamasis taip dažnai puldavo žemėn, kad jo kelių oda buvo tapusi šiurkšti ir rauplėta.
Apaštalo Jokūbo tarnystė buvo sunki – jis pranašavo tarp daugybės aršių krikščionybės priešų. Tačiau savo išmintimi ir teisingumu pelnė pagarbą ne tik tarp krikščionių, bet ir tarp žydų, kurie jį vadino tautos ramstimi ir teisuoliu.
Eidamas Jeruzalės vyskupo pareigas apie 30 metų, jis išplėtė ir sustiprino šventą tikėjimą Jeruzalėje ir visoje Palestinoje. Kai apaštalas Paulius per savo paskutinę kelionę aplankė Jokūbą, į susirinkimą atėjo ir kunigai, kurie papasakojo apie krikščioniškos žinios sėkmę tarp žydų, sakydami: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo“ (Apd 21, 20). Daugelis žydų atsigręždavo į Tikėjimą vien pasikliaudami teisuolio žodžiu.
Matydami tokią apaštalo įtaką, žydų vadovai baiminosi, kad visa tauta neatsigręžtų į Kristų, ir nutarė pasinaudoti laiko tarpu tarp prokuroro Festo išvykimo ir Albino atvykimo (62 m. po Kristaus), siekdami priversti Jokūbą išsižadėti Kristaus arba nužudyti jį.
Tuo metu vyriausiasis kunigas buvo bedievis sadukiejus Ananijas. Didelės minios apsuptyje apaštalas buvo pastatytas ant šventyklos ir po kelių apgaulingų žodžių paniekinamai paklaustas: „Papasakok mums apie Nukryžiuotąjį?“ – „Klausiate manęs apie Jėzų? – garsiai atsakė teisusis. – Jis sėdi danguje Visagalio dešinėje ir vėl ateis ant dangaus debesų“. Minioje buvo daug krikščionių, kurie džiaugsmingai šaukė: „Osana Dovydo Sūnui!“ Tačiau vyriausieji kunigai ir raštininkai sušuko: „O, ir pats teisusis klysta!“ ir nustūmė jį nuo šventyklos viršaus ant žemės. Jokūbas dar sugebėjo atsikelti ant kelių ir tarė: „Viešpatie, atleisk jiems! Jie nežino, ką daro“. „Užmėtykime jį akmenimis“, – šaukė jo priešai. Vienas kunigas iš Rechabo giminės (jie negėrė vyno, gyveno palapinėse, nesėjo kviečių ar vynuogių) pradėjo maldauti jų: „Ką darote? Matote, teisuolis meldžiasi už jus“. Bet tą akimirką vienas fanatikas, pagal profesiją audėjas, smogė voleliu Jokūbui į galvą ir jį nužudė. Kartu su juo buvo nužudyta ir daug krikščionių.
Žydų istorikas Juozapas Flavijus, vardindamas Jeruzalės žlugimo priežastis, teigia, kad Viešpats nubaudė žydus be kita ko ir už teisiojo Jokūbo nužudymą. Apaštalas Jokūbas prieš pat savo mirtį parašė visuotinį laišką (įeinantį į Naująjį Testamentą). Laiško tikslas – paguosti ir stiprinti tikėjimą priėmusius žydus dėl jiems gresiančių kančių ir įspėti juos dėl klaidingos nuomonės, jog vien tikėjimas gali išgelbėti žmogų. Šventasis apaštalas paaiškina, kad tikėjimas, be gerų darbų, yra miręs ir neatveda į išgelbėjimą. Bažnyčios tradicija priskiria apaštalui Jokūbui seniausią Dieviškosios liturgijos apeigų formą.
