Šv. apaštalas Matas buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Prieš tampant Kristaus mokiniu, Matas dirbo muitininku Romoje. Išgirdęs Jėzaus Kristaus žodžius: „Sek paskui mane“ (Mt 9, 9), jis tą pačią minutę paliko savo budėjimo vietą ir nusekė paskui Išganytoją. Gavęs Šventosios Dvasios dovaną, apaštalas Matas pirmiausia pamokslavo Palestinoje. Prieš išvykdamas pamokslauti į tolimus kraštus, Jeruzalėje likusių hebrajų prašymu, apaštalas parašė Evangeliją. Evangelija pagal Matą yra pirmoji Naujojo Testamento knyga. Ji parašyta hebrajų kalba. Šventasis Matas savo pasakojimuose apie Jėzaus darbus ir mokymą išryškino tris pagrindinius Kristaus tarnystės aspektus: kaip Pranašo ir Įstatymo leidėjo, Pasaulio – matomo ir nematomo – Karaliaus bei Vyriausiojo Kunigo ir Atnašaujančio auką už visų žmonių nuodėmes.
Šventasis apaštalas Matas su savo pamokslais keliavo po Siriją, Midiją, Persiją ir Partiją, o savo pamokslavimo darbą baigė kankinyste Etiopijoje. Šioje šalyje gyveno kanibalų gentys, pasižyminčios žiauriais papročiais ir tikėjimu. Šventasis apaštalas Matas, ten pamokslaudamas, į tikėjimą į Kristų atvertė keletą stabmeldžių, Myrmenėjos mieste įkūrė Bažnyčią ir pastatė šventyklą, o savo bendražygį Platoną paskyrė vyskupu. Kai apaštalas uoliai meldė Dievą už etiopų atsivertimą, maldos metu jam pasirodė pats Viešpats jaunuolio pavidalu, davė jam lazdą ir liepė ją pastatyti prie šventyklos durų. Viešpats pasakė, kad iš šios lazdos išaugs medis ir duos vaisių, o iš jo šaknų ištekės vandens šaltinis. Kai etiopai nusipraus tame vandenyje ir paragaus medžio vaisių, jie pakeis savo laukinį elgesį ir taps geri ir nuolankūs. Kai apaštalas nešė lazdą į šventyklą, pakeliui sutiko šios šalies valdovo Fulvijano žmoną ir sūnų, kurie buvo apsėsti netyrosios dvasios. Šventasis apaštalas juos išgydė Jėzaus Kristaus vardu. Šis stebuklas atvertė į Kristų dar daugiau pagonių. Tačiau valdovas nenorėjo, kad jo pavaldiniai taptų krikščionimis ir nustotų garbinti pagonių dievus. Jis apkaltino apaštalą burtais ir įsakė jį nužudyti. Šventasis Matas buvo paguldytas veidu žemyn, apdengtas krūmokšniais ir padegtas. Kai ugnis įsiplieskė, visi pamatė, kad ugnis šventajam Matui nepakenkė. Tuomet Fulvijanas įsakė pridėti daugiau šakų, užpilti jas derva ir pastatyti aplink dvylika stabų. Tačiau liepsna išlydė stabus ir nudegino Fulvianą. Persigandęs valdovas paprašė šventojo pasigailėjimo, o apaštalas maldoje prašė Viešpatį numalšinti liepsną. Šventojo apaštalo kūnas liko nesužeistas, ir jis iškeliavo pas Viešpatį (60 m.). Valdovas Fulvijanas karštai gailėjosi dėl to, ką padarė, tačiau vis dar abejojo. Jis įsakė šventojo Mato kūną įdėti į geležinį karstą ir įmesti į jūrą. Fulvijanas pasakė, kad jei Mato Dievas apsaugos jo kūną vandenyje, kaip apsaugojo ugnyje, tuomet verta garbinti šį vienintelį tikrąjį Dievą. Tą pačią naktį apaštalas Matas pasirodė vyskupui Platonui sapno vizijoje ir liepė jam su dvasininkais eiti prie jūros kranto ir ten surasti jo kūną. Fulvijanas su savo palyda taip pat atėjo prie kranto. Bangų nešamas karstas buvo garbingai nugabentas į apaštalo pastatytą šventyklą. Tada Fulvijanas paprašė Mato atleidimo, po to vyskupas Platonas jį pakrikštijo ir davė Mato vardą – tokia buvo Dievo valia. Vėliau Fulvijanas tapo vyskupu ir toliau skleidė tikėjimą tarp savo tautiečių.
