Šventasis apaštalas Pilypas, kilęs iš Betsaidos miesto (Galilėjos), buvo didelis Šventojo Rašto žinovas ir, teisingai suprasdamas Senojo Testamento pranašysčių prasmę, laukė Mesijo atėjimo. Išganytojo pakviestas (Jn 1, 43), jis sekė paskui Jį. Apaštalas Pilypas šventojoje Evangelijoje minimas kelis kartus: jis atvedė pas Kristų apaštalą Natanaelį (Jn 1, 46); Viešpats jo paklausė dėl penkių tūkstančių alkanų žmonių – „kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ (Jn 6, 5); jis atvedė graikus, kurie norėjo pamatyti Kristų (Jn 12, 21-22); galiausiai per Paskutinę vakarienę paklausė Kristaus apie Dievą Tėvą (Jn 14, 8).
Po Viešpaties žengimo į dangų apaštalas Pilypas skelbė Dievo žodį Galilėjoje, patvirtindamas savo skelbimą stebuklais. Taip jis prikėlė kūdikį, mirusį ant motinos rankų. Iš Galilėjos jis keliavo į Graikiją ir pamokslavo tarp ten apsigyvenusių žydų. Kai kurie iš jų pranešė apie apaštalo pamokslavimą į Jeruzalę, ir tada Rašto žinovai, vadovaujami vyriausiojo kunigo, atvyko iš Jeruzalės į Graikiją apkaltinti apaštalą Pilypą. Apaštalas Pilypas pasmerkė vyriausiojo kunigo melą, kad Kristaus mokiniai pavogė ir paslėpė Viešpaties kūną, ir papasakojo, kaip fariziejai papirko sargybos kareivius, paskleidusius šį gandą. Kai žydų vyriausiasis kunigas ir jo bendražygiai ėmė piktžodžiauti Viešpačiui ir užsipuolė apaštalą Pilypą, jie staiga apako. Apaštalui pasimeldus, jie visi atgavo regėjimą, ir, matydami šį stebuklą, daugelis įtikėjo Kristų. Apaštalas Pilypas paskyrė jiems vyskupą Narkisą (jis priskiriamas prie 70 apaštalų).
Iš Graikijos apaštalas Pilypas keliavo į Partą, o paskui į Azoto miestą, kur vietinio gyventojo Nikoklido dukteriai išgydė nesveikas akis. Nikoklidas priėmė apaštalą į savo namus, o paskui kartu su visa šeima pasikrikštijo.
Iš Azoto apaštalas Pilypas keliavo į Sirijos Hierapolį, kur fariziejų kurstomi žydai padegė apaštalą Pilypą priėmusio Iro namus ir norėjo apaštalą nužudyti. Tačiau pamatę apaštalo padarytus stebuklus: miesto valdovo Aristarcho (kuris norėjo apaštalą užmušti) išdžiūvusios rankos išgydymą ir mirusio berniuko prikėlimą, jie atgailavo ir daugelis priėmė šventąjį krikštą. Hierapolyje paskyręs Irą vyskupu, apaštalas keliavo po Siriją, Mažąją Aziją, Lidiją ir Misiją, visur skelbdamas Evangeliją ir kentėdamas kančias dėl Kristaus. Jį ir jo seserį Mariamnę užmėtydavo akmenimis, įkalindavo, išvarydavo iš kaimų.
Paskui apaštalas atvyko į Frygiją, Hierapolį, kuriame buvo daug pagoniškų šventyklų, įskaitant šventyklą, skirtą gyvatėms, kurioje gyveno milžiniška angis. Apaštalas Pilypas maldos galia nužudė echidną ir išgydė daugybę žmonių, kuriems buvo įkandusios gyvatės. Tarp išgydytųjų buvo miesto valdytojo žmona, kuri priėmė krikščionybę. Sužinojęs apie tai, valdytojas įsakė suimti Pilypą, jo seserį ir kartu su jais buvusį apaštalą Baltramiejų. Paklausęs šventyklos žynio patarimo, valdytojas įsakė nukryžiuoti šventuosius apaštalus Pilypą ir Baltramiejų. Nukryžiavimo metu prasidėjo žemės drebėjimas, ir visus teismo proceso dalyvius užgriuvo griuvėsiai. Apaštalas Pilypas, kabodamas ant kryžiaus echidnos šventykloje, meldė Dievą jį nukryžiavusius išgelbėti nuo žemės drebėjimo padarinių. Matydami, kas vyksta, žmonės įtikėjo Kristumi ir pareikalavo nuimti apaštalus nuo kryžiaus. Nuo kryžiaus nuimtas apaštalas Baltramiejus tebebuvo gyvas, ir kai jį paleido, jis pakrikštijo visus įtikėjusius ir paskyrė jiems vyskupą.
Apaštalas Pilypas, kurio maldomis visi, išskyrus valdytoją ir žynius, liko gyvi, mirė ant kryžiaus.
Apaštalo sesuo Mariamnė palaidojo jo kūną ir kartu su Baltramiejumi išvyko pamokslauti į Armėniją, kur apaštalas Baltramiejus buvo nukryžiuotas (minėjimas birželio 11 d.), o Mariamnė iki mirties pamokslavo Likonijoje (minėjimas vasario 17 d.). Šiuo metu garbingoji apaštalo Pilypo galva yra Kryžiaus išaukštinimo katedroje Omodos kaime Kipre.
