Šv. apaštalas Tadas, vienas iš 70-ies apaštalų, pagal kilmę buvo žydas, gimė Sirijos mieste Edesoje. (Šventąjį apaštalą Tadą reikėtų skirti nuo vieno iš 12-os apaštalų Judo, taip pat vadinamu Tadu arba Leviu. Minėjimas liepos 2 d., senuoju stiliumi – birželio 19 d.). Atvykęs į Jeruzalę šventės proga, jis išgirdo šventojo Jono Krikštytojo pamokslą ir, priėmęs iš jo krikštą Jordane, pasiliko Palestinoje. Pamatęs Išganytoją, jis tapo Jo mokiniu ir buvo Viešpaties išrinktas vienu iš 70 mokinių, kuriuos Jis po du siuntė skelbti į miestus ir vietoves, kurias pats ketino aplankyti (Lk 10, 1). Po Gelbėtojo žengimo į dangų apaštalas Tadas skelbė Evangeliją Sirijoje ir Mesopotamijoje. Skelbti Evangelijos jis atvyko į Edesą ir atvertė į Kristų kunigaikštį Abgarą, jo žmones ir pagonių kunigus. Savo skelbimą jis patvirtino daugeliu stebuklų (apie kuriuos Abgaras rašė Asirijos karaliui Narsesui), paskyrė kunigus ir įsteigė Edesos bažnyčią. Kunigaikštis Abgaras norėjo apdovanoti apaštalą Tadą brangiomis dovanomis, bet jis atsisakė ir išvyko pamokslauti į kitus miestus, atversdamas daug pagonių į krikščionių tikėjimą. Su savo pamokslais pasiekęs finikiečių miestą Viritą (Beirutą), jis ten įkūrė Bažnyčią ir tame pačiame mieste 44 metais taikiai mirė. (Ši mirties vieta nurodyta slaviškoje minėjoje; pasak kitų šaltinių, jis mirė Edesoje; pasak senovės armėnų legendos, apaštalas Tadas po įvairių kankinimų buvo nukirsdintas kalaviju 50-ais metais gruodžio 21 dieną Artazo regione).
