Šventasis apaštalas Tomas buvo žvejys, kilęs iš Galilėjos miesto Panėjo. Išgirdęs gerąją naujieną apie Jėzų Kristų, jis viską paliko ir nusekė paskui Jį. Apaštalas Tomas yra vienas iš dvylikos šventųjų apaštalų, dvylikos Išganytojo mokinių.
Pasak Šventojo Rašto, šventasis apaštalas netikėjo kitų mokinių pasakojimais apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“ (Jn 20, 25). Aštuntą dieną po Prisikėlimo Viešpats pasirodė apaštalui Tomui ir parodė savo žaizdas. „Mano Viešpats ir mano Dievas! – sušuko šventasis apaštalas (Jn 20, 28). „Tomas, kadaise buvęs silpnesnis tikėjime už kitus apaštalus, – sako šventasis Jonas Auksaburnis, – Dievo malone tapo drąsesnis, uolesnis ir nenuilstamesnis už juos visus, taip kad su savo pamokslu apkeliavo beveik visą žemę, nebijodamas skelbti Dievo žodžio laukinėms tautoms“. Pasak Bažnyčios tradicijos, šventasis apaštalas Tomas įkūrė krikščionių Bažnyčias Palestinoje, Mesopotamijoje, Partijoje, Etiopijoje ir Indijoje. Savo Evangelijos skelbimą apaštalas užantspaudavo kankinystės mirtimi. Už tai, kad atvertė į Kristų Indijos Meliaporos (Melipuro) miesto valdovo sūnų ir žmoną, šventasis apaštalas buvo įkalintas, kankinamas ir galiausiai, persmeigtas penkiomis ietimis, iškeliavo pas Viešpatį. Dalis šventojo apaštalo Tomo relikvijų yra Indijoje, dalis Vengrijoje ir dalis Atono kalne. XXI a. pradžioje apaštalo galvos dalis buvo saugoma Jono Teologo vienuolyne Patmoje, Graikijoje. Su apaštalo Tomo vardu siejama Arabijos (arba Arapetano) Dievo Motinos ikona (minėjimas rugsėjo 6 d.).
Į apaštalą Tomą meldžiamasi, kai sielą vargina netikėjimas, nes jis pats išgyveno šią sunkią būseną.
