Šv. archimandritas Gabrielius (Urgebadzė) – vienas žymiausių Gruzijos stačiatikių vienuolių, gyvenęs XX amžiuje, pasižymėjęs ypatingu pamaldumu, nuolankumu ir nuoširdžia meile žmonėms. Jo gyvenimas ir veikla paliko gilų įspūdį Gruzijos tikinčiųjų bendruomenėje, o jo šventumas buvo pripažintas ir už šalies ribų.
Pasaulietinis šv. Gabrieliaus vardas – Hoderdzis Urgebadzė. Jis gimė 1929 m. rugpjūčio 26 d. uolaus komunisto šeimoje. Tėvas anksti mirė, ir artimieji dažnai vadindavo berniuką tėvo vardu – Basiko. Šventasis Kristų įtikėjo dar vaikystėje. Kartą jis išgirdo kaimynes besibarant ir viena jų pasakė: „Nukryžiavai mane, kaip Kristų!“ Berniukui tapo smalsu, ką reiškia „nukryžiuoti“ ir kas yra Kristus. Suaugusieji nusiuntė berniuką į bažnyčią, o ten sargas patarė jam perskaityti Evangeliją. Berniukas susitaupė pinigų, nusipirko Evangeliją ir per kelerius metus išmoko jos tekstą beveik mintinai.
Greitai Hoderdzis pradėjo domėtis vienuolio gyvenimu. Vėliau šventasis sakė: „Nėra didesnio didvyriškumo už vienuolystę“. Jo motina ilgą laiką priešinosi sūnaus siekiui tapti vienuoliu, bet gyvenimo pabaigoje susitaikė su jo pasirinkimu, o vėliau ir pati priėmė vienuolystės įžadus ir buvo palaidota Samtavro vienuolyne.
Hoderdzis buvo įšventintas į vienuolius 26-ais savo gyvenimo metais. Jam buvo duotas Gabrieliaus vardas – jo šventuoju globėju tapo Atono kalno vienuolis, kuris IX a., nuėjęs vandens paviršiumi, išnešė į Atono krantą stebuklingu būdu atplaukusią Dievo Motinos Iberijos ikoną. Tėvas Gabrielius (Urgebadzė) itin gerbė šios ikonos kopiją, kuri buvo saugoma Samtavro vienuolyne ir garsėjo stebuklais.
Savo namo kieme Tbilisyje tėvas Gabrielius pasistatė bažnyčią ir papuošė ją daugybe kupolų. Jis statėsi ją pats, savo rankomis. Ji buvo baigta apie 1962 m. Ikonas naujai bažnyčiai šventasis rasdavo miesto sąvartynuose, kur tais laikais kartu su šiukšlėmis buvo metama ir daugybė šventenybių. Kartais jis ištisas dienas praleisdavo sąvartynuose. Šventasis turėjo mažytę dirbtuvę, kur jis restauruodavo ikonas, papuošdavo jas rėmeliais. Jo bažnyčioje per ikonas nesimatė sienų. Net ikonų nuotraukas iš laikraščių ir žurnalų jis iškirpdavo ir įrėmindavo.
1965 m. gegužės 1 d., vykstant sovietinei demonstracijai, hierovienuolis Gabrielius viešai sudegino didžiulį (12 metrų) Lenino portretą, iškabintą ant Gruzijos TSR Aukščiausiosios Tarybos pastato ir pradėjo kalbėti susirinkusiems apie Kristų. Jis buvo suimtas, sumuštas ir pasodintas į KGB izoliatorių. Tardymo metu tėvas Gabrielius paaiškino Lenino portretą sudeginęs dėl to, kad „negalima dievinti žmogaus. Ten, Lenino portreto vietoje, turėjo būti Kryžius. Nereikia šlovinti žmogaus. Reikia rašyti: „Šlovė Viešpačiui Jėzui Kristui“. Tų pačių metų rugpjūtį hierovienuolis buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę, kad jam būtų atlikti tyrimai. Ten jis buvo pripažintas bepročiu. Diagnozė: „Psichopatinė asmenybė, tiki Dievą ir angelus“. Jam buvo išduotas „baltas bilietas“. Vėliau Bažnyčios hierarchai, bijodami valdžios, neleisdavo šventajam užeiti į bažnyčias, dalyvauti mišiose, nuolatos jį išvydavo. Hierovienuolis negalėjo prieiti Švenčiausios Eucharistijos, nors troško šito visa savo esybe. Jis galėjo likti kelias dienas nevalgęs, apsieiti be miego, bet sunkiai išgyveno atsiskyrimą nuo bažnyčios. Iš bejėgiškumo jis net verkė, atverdamas sielą savo sesėms.
Devintajame XX a. dešimtmetyje jis apsigyveno Samtavro vienuolyne. Vienuoles kurį laiką stebino tėvo Gabrieliaus keistenybės, bet vėliau jos įžvelgė jose ypatingą dvasinį gylį. Pvz., iš pradžių joms atrodė keista, kad vienuolis apsigyveno vištidėje, kur per plyšius nuolat traukė skersvėjis, kad žiemą vaikščiojo basas. Paskui sesės pradėjo jausti iš jo sklindančią nepaprastą meilę: jis mylėjo visus. Dažnai vienuolis aprėkdavo seses, vertė kažką dirbti, galėjo įsakyti valgyti iš nešvarių lėkščių. Tačiau buvo neįmanoma įsižeisti, nes buvo akivaizdu, kad jis tai daro ne iš neapykantos – jo akyse spindėjo švelni dieviška meilė.
Abatę Teodorą, kai ji dar buvo paprasta vienuolė, jis paimdavo su savimi į Tbilisį ir versdavo kartu su savimi prašyti išmaldos, o paskui gautus pinigus tėvas Gabrielius išdalindavo vargšams. Jeigu jie grįždavo į vienuolyną su taksi, hierovienuolis galėjo apšaukti vairuotoją ir nesusimokėti, o galėjo susimokėti ir daug kartų daugiau nei reikia.
Didžiąją savaitę iš jo celės buvo girdimas nuolatinis verksmas. Kai kas matė, kad maldos metu jis pakildavo virš žemės, iš jo sklisdavo šviesa. Tikintieji gerbė tėvą Gabrielių kaip didį asketą, ateidavo pas jį kaip pas gyvą šventąjį.
Hotaras Niklaišvilis buvo tėvo Gabrieliaus dvasinis sūnus ir dažnai ateidavo pas jį. Kartą šventasis netikėtai pareiškė, kad reikia tuojau pat, nedelsiant važiuoti į šv. Antonijaus Martkopskio vienuolyną. Hotaras sumišo: mašina sulūžusi, nepatikima. Tačiau šventasis primygtinai reikalavo ir jie kaip ne kaip išvažiavo. Kelias kilo į kalną, automobilis pradėjo „čiaudėti“, tačiau tėvas Gabrielius staiga tarė: „Sūneli, nebijok, ant galinės sėdynės su mumis važiuoja pats šventasis Antonijus Martkopskis, tačiau tu žiūrėk tik į priekį“. Mašina staiga taip pajudėjo į priekį, kad vairuotojui teko spausti stabdžio pedalą.
Jiems pasiekus kelionės tikslą, mašina galutinai sulūžo. Tą pačią akimirką į vienuolyno vartus įėjo keli agresyviai nusiteikę ginkluoti asmenys. Tėvas Gabrielius tuojau pat išėjo į priekį ir pasakė: „Šaukite į mane“. Banditus tai suglumino ir nuramino – jie paliko šventovę.
Tėvas Gabrielius mirė 1995 m. lapkričio 2 d. nuo vandenės. Jo paties prašymu jo kūnas buvo suvyniotas į demblį ir palaidotas ten, kur darbavosi šventoji Nina (apaštalams lygi šventoji, pakrikštijusi Gruziją).
Šventojo Gabrieliaus atminimas išliko gyvas tikinčiųjų širdyse, o jo kapą nenuilstamai lanko žmonės meldžiantys jo užtarimo ir pagalbos.
