Šv. didžioji kankinė Eutimija Šlovingoji buvo krikščionių – senatoriaus Filoprono ir Teodosijos – duktė. Ji mirė kankinio mirtimi už Kristų Chalkedono mieste, esančiame ant Bosforo kranto, priešais Konstantinopolį, apie 304 metus.
Chalkedono valdytojas Priskas išsiuntė įsakymą visiems Chalkedono ir jo apylinkių gyventojams atvykti į pagonišką šventę garbinti ir aukoti aukas Areno stabui, grasindamas didelėmis kančiomis visiems, kurie nepaklus įsakymui. Per šią šventvagišką šventę 49 krikščionys pasislėpė viename name, kur slapta meldėsi tikrajam Dievui.
Tarp besimeldžiančiųjų buvo ir jauna mergina, vardu Eutimija. Netrukus krikščionių buvimo vieta tapo žinoma pagonims, ir jie buvo atvesti pas Priską pasiaiškinti. Devyniolika dienų kankiniai buvo įvairiai kankinami ir mušami, tačiau nė vienas iš jų nesusvyravo savo tikėjime ir nesutiko aukoti aukų stabui. Įsiutęs valdytojas, nežinodamas, kokiu kitu būdu priversti krikščionis išsižadėti savo Dievo, nusiuntė juos pas imperatorių Diokletianą, tačiau atskyrė nuo jų jauniausiąją – mergelę Eutimiją, tikėdamasis, kad ji, palikta viena, neišlaikys spaudimo.
Šventoji Eutimija, atskirta nuo savo tikėjimo brolių, uoliai meldėsi Viešpačiui Jėzui Kristui, kad Jis pats sustiprintų ją būsimame išbandyme.
Pirmiausia Priskas įtikinėjo šventąją išsižadėti savo Dievo, žadėdamas žemiškų gėrybių, paskui įsakė ją kankinti. Kankinė buvo pririšta prie rato su aštriais peiliais, kurie sukdamiesi nupjaudavo jos kūno gabalėlius.
Šventoji garsiai meldėsi. Taip ratas netikėtai sustojo ir nejudėjo, nors budeliai iš visų jėgų stengėsi jį pasukti. Viešpaties angelas nusileido iš dangaus, nuėmė Eutimiją nuo rato ir išgydė jos žaizdas, o šventoji su džiaugsmu dėkojo Viešpačiui.
Nepaisydamas stebuklo, kankintojas įsakė kareiviams Viktorui ir Sostenui įmesti šventąją į įkaitintą krosnį. Tačiau jie, pamatę liepsnose du grėsmingus angelus, atsisakė vykdyti valdovo įsakymą ir patys įtikėjo Dievą, kurį garbino šv. Eutimija. Išdrįsę pareikšti, kad ir jie yra krikščionys, Viktoras ir Sostenas drąsiai prisidavė save kankinimams. Jie buvo atiduoti suėsti žvėrims. Per egzekuciją jie šaukėsi Dievo gailestingumo, kad Viešpats priimtų juos į dangaus karalystę. Išgirdę juos kviečiantį dangišką balsą, jie iškeliavo į amžinąjį gyvenimą. Žvėrys net nepalietė jų kūnų.
Šventoji Eutimija, kitų kareivių įmesta į krosnį, liko sveika. Su Dievo pagalba ji liko nesužeista ir po daugelio kitų kankinimų ir žalojimų. Priskirdamas tai magijai, valdytojas įsakė iškasti griovį, pripildyti jį peilių ir užversti žemėmis bei žole, kad kankinė nesužinotų apie jai rengiamą egzekuciją, tačiau ir čia šventoji Eutimija liko nesužeista, lengvai perėjusi griovį. Galiausiai ji buvo įmesta suvalgyti žvėrims cirke. Prieš egzekuciją šventoji maldavo, kad Viešpats leistų jai mirti. Nei vienas į areną įleistas žvėris nepuolė šventosios. Tik vienas lokys padarė jai nedidelę žaizdą kojoje, iš kurios pasipylė kraujas, ir šventoji Eutimija tuoj pat mirė. Tuo metu įvyko žemės drebėjimas, sargybiniai ir žiūrovai iš baimės pabėgo, tad šventosios tėvai galėjo paimti jos kūną ir garbingai palaidoti netoli Chalkedono. Vėliau ant didžiosios kankinės Eutimijos kapo buvo pastatyta didinga bažnyčia. Šioje šventykloje 451 m. vyko IV Visuotinio Susirinkimo posėdžiai, per kuriuos šventoji didžioji kankinė stebuklingu būdu apgynė stačiatikių tikėjimą, padėdama tašką monofizitų erezijai, apie kurią išsamiai pasakojama šio stebuklo atminimo dieną, liepos 11-ąją (pagal senąjį kalendorių).
Kai persai 617 m. užėmė Chalkedoną, šventosios didžiosios kankinės Eutimijos relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolį (apie 620 m.). Ikonoklastinės erezijos laikotarpiu relikvijorius su šventosios Eutimijos relikvijomis buvo įmestas į jūrą. Pamaldūs jūreiviai jas ištraukė. Vėliau jos nukeliavo į Lemno salą, o 796 m. buvo grąžintos į Konstantinopolį.
