Šventoji kankinė Paraskevė gimė Ikonijaus mieste Mažojoje Azijoje. Jos tėvai labai daug dėmesio skyrė penktadieniui, kai Viešpats Jėzus Kristus kentėjo ant kryžiaus. Šios dienos garbei jie pavadino savo dukrą Paraskeve (iš graikų kalbos – Penktadienis).
Mergaitė anksti neteko tėvų ir liko našlaite. Sulaukusi pilnametystės, Paraskevė davė skaistybės įžadus ir rūpinosi krikščionybės skleidimu tarp pagonių.
300-aisiais metais į miestą atvyko imperatoriaus Diokletiano karvedys, kuriam buvo pavesta sunaikinti krikščionis. Paraskevė atsisakė aukoti aukas stabams ir už tai buvo žiauriai nukankinta. Budeliai pakabino ją ant medžio, kankino kūną geležinėmis vinimis, o tada, išopėjusią iki kaulų ir vos gyvą, įmetė į kalėjimą. Dievas neapleido šventosios kankinės ir stebuklingai ją išgydė. Piktasis budelis nesuprato šio stebuklo kaip Dievo ženklo ir toliau kankino šventąją Paraskevę, liepdamas vėl ją pakabinti ant medžio ir deginti deglais. Galiausiai jai buvo nukirsta galva. Krikščionys garbingai palaidojo šventosios Paraskevės kūną. Prie Šventosios kankinės relikvijų pradėjo išgyti ligoniai.
Stačiatikiai krikščionys nuo senų laikų ypatingai myli Šventąją Paraskevę (Piatnicą, lietuviškai – Penktadienę). Jos vardu buvo pavadintos šventyklos ir pakelės koplytėlės (Piatnicos); ji buvo laikoma laukų ir galvijų globėja. Jos atminimo dieną stačiatikiai nešdavo į šventyklą pašventinti derliaus vaisius. Šventoji Paraskevė laikoma dvasios ir kūno negalavimų gydytoja, šeimos gerovės ir laimės globėja. Ikonose ji vaizduojama kaip griežta asketė, aukšta, su spindinčia karūna ant galvos.
