Gruodžio 02 d. / Lapkričio 19 d. (pagal senąjį kalendorių)
Šventasis Filaretas (Vasilijus Michailovičius Drozdovas) gimė Kolomenskojės diakono (vėliau kunigo) šeimoje. Pradinį išsilavinimą būsimasis šventasis įgijo Kolomenskojės kunigų seminarijoje, o nuo 1800 metų – Švč. Trejybės lauros kunigų seminarijoje. Ilgai netrukus, parodęs puikius pamokslavimo ir kalbų gebėjimus, būsimas šventasis atkreipė jos organizatoriaus metropolito Platono (Levšino) dėmesį. Nuo 1803 metų Vasilijus Michailovičius jau pats pradėjo čia dėstyti. Netrukus metropolitas Platonas įkalbėjo jaunąjį seminarijos mokytoją priimti vienuolystę. Vienuolystės įžadai suteikiant Filareto vardą (teisiojo Filareto Gailestingojo garbei) buvo duoti 1808 metais lapkričio 16 dieną lauros Šventosios Dvasios bažnyčioje. 1809 metais šventasis (jau turėdamas hierodiakono šventimus) buvo perkeltas į Sankt Peterburgą, o tais pačiais metais įšventintas į hierovienuolius. 1811 metais, jau turėdamas archimandrito titulą, tapo Sankt Peterburgo dvasinės akademijos rektoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1819 metų. Čia jis puikiai dėstė įvairias teologijos disciplinas. Tuo pat metu pradėjo svarbiausią savo gyvenimo darbą – Šventojo Rašto (Senojo ir Naujojo Testamento) vertimą į rusų kalbą. Tačiau dirbdamas šį darbą jis susidūrė su nuolatiniu pasipriešinimu, taip pat ir iš kai kurių hierarchų; po kelerių metų Biblijos draugija buvo uždaryta, o Šventojo Rašto vertimo darbas buvo sustabdytas. Tuo metu šventasis jau buvo paskirtas Maskvos metropolitu (nuo 1826 m.). Tuo metu jis dažnai buvo kaltinamas antiortodoksiškumu, ir net jo sudaryti katekizmai buvo priverstinai peržiūrimi ir tikrinami. Nepaisant to, šventojo Filareto įtaka tiek Bažnyčios, tiek valstybės gyvenimui buvo labai didelė. Metropolitą mylėjo ir gerbė ne tik jo vyskupijos, bet ir tolimų vietovių dvasininkai ir pasauliečiai – už aukštą dvasingumą, už garbingą tarnystę, už dėmesį žmonėms ir – ne mažiau svarbų – už aukštą išsilavinimą. Buvo klausomasi jo nuomonės, o imperatoriai Nikolajus I ir Aleksandras II kreipdavosi į jį pagalbos ir patarimo. Tuo metu šventasis Filaretas vadovavo šalies bažnytinio švietimo reikalams, daug laiko ir pastangų skyrė Maskvos dvasinės akademijos reformai. Šventajam palaiminus, akademija pradėjo versti šventųjų Tėvų raštus. Gerai žinomas ir šventojo domėjimasis šalies kultūros problemomis, taip pat metropolito ryšiai su iškiliais jos veikėjais (prisiminkime garsųjį jo poetinį susirašinėjimą su Puškinu). Gyvenimo pabaigoje Šventasis vis tiek sugebėjo įvykdyti savo planą: atlikti pilną Šventojo Rašto vertimą į rusų kalbą. Tačiau visa rusiška Biblija buvo išleista tik po jo mirties. Prieš mirtį Filaretui sapne pasirodė jo tėvas ir pasakė: „Rūpinkis 19-ąją dieną“. Nuo to laiko šventasis stengėsi kiekvieno mėnesio 19-ąją dieną aukoti Liturgiją. 1867-ųjų metų lapkričio 19 dieną, po Dieviškųjų pamaldų, kurias jis atliko ypatingai nuoširdžiai ir su ašaromis, grįžęs namo, šventasis Filaretas iškeliavo pas Viešpatį. Jis buvo palaidotas jo širdžiai brangioje Švenčiausiosios Trejybės ir Šv. Sergijaus lauroje. Šiandien šventojo Filareto relikvijos saugomos Lauroje, Šv. Sergijaus iš Radonežo bažnyčioje.
