Šventasis Jonas Auksaburnis, Konstantinopolio Arkivyskupas – vienas iš trijų didžiųjų šventųjų vyskupų. Jis gimė apie 347 m. karininko šeimoje. Jo tėvas, Sekundus, mirė, kai sūnus buvo dar kūdikis. Vaiko motina, Antusa atsisakė antrąkart tekėti ir visas savo jėgas skyrė sūnaus auklėjimui.
Jaunuolis mokėsi pas geriausius filosofus ir oratorius, anksti pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą, linko prie hesichazmo (Jėzaus maldos praktikos kelio). Antiochijos vyskupas šv. Meletijus, pamilęs Joną kaip savo sūnų, katechizavo jį, ir 367 metais pakrikštijo. Praėjus trims metams, šv. Jonas buvo paskirtas bažnyčios skaitovu.
Kai 372 m. šv. vyskupas Meletijus buvo ištremtas imperatoriaus Valento, arijonizmo šalininko, šv. Jonas mokėsi iš patyrusių ir išmintingų asketų – kunigų Flaviano ir Diodoro iš Tarso. Mirus motinai, šv. Jonas priėmė vienuolystės įžadus. Vienuolystę jis vadino „tikrąja filosofija“.
Netrukus šv. Jonui buvo pasiūlytas įšventinimas į vyskupus, tačiau jis kukliai atsisakė. Tuo metu šventasis parašė „Šešis žodžius apie kunigystę“, žymų stačiatikių pastoracinės teologijos veikalą.
Keturis metus šventasis praleido vienuolyne, o paskui pasitraukė į dykumą ir du metus, gyvendamas nuošalioje oloje, laikėsi visiškos tylos. Tuo metu jis parašė kelis darbus, skirtus vienuolystei. Pašlijusi sveikata privertė jį grįžti į Antiochiją. 381 metais arkivyskupas Meletijus (grįžęs iš tremties po imperatoriaus Valento mirties) įšventino jį į diakonus. Šventasis tęsė rašymą: pasirodė jo raštas „Apie Apvaizdą“, „Knyga apie skaistumą“, „Jaunajai našlei“ ir kt.
386 metais šv. Jonas buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas homiletinei tarnystei. Šv. Jonas buvo nuostabus pamokslininkas, įkvėptas Paties Dievo, tad jo klausytojai pavadino jį „Auksaburniu“. Dvylika metų dukart į savaitę, o kartais ir kasdien, šventasis pamokslavo, sukrėsdamas susirinkusius klausytojus iki širdies gelmių.
Apimtas ganytojiško įkvėpimo ir trokšdamas, kad krikščionys kuo geriau būtų įsisavinę Šventąjį Raštą, šventasis pasitelkė hermeneutiką. Jis paliko didžiulį palikimą: komentarai daugeliui Šventojo Rašto knygų (Pradžios knyga, Psalmynas, Evangelijos pagal Matą ir pagal Joną, apaštalo Pauliaus laiškai), atskirų Biblijos vietų aiškinimas, pamokslai ir pamokymai įvairių švenčių proga, apologetiniai veikalai.
Tačiau jo pastoracinė tarnystė neapsiribojo vien tik intelektualia veikla. Šv. Jonas uoliai rūpinosi vargšais: jam esant Antiochijoje, Bažnyčia kasdien maitino iki 3000 mergelių ir našlių. Taip pat buvo rūpinamasi kaliniais, keliautojais, ligoniais. Uolusis kunigas ir pamokslininkas pradėjo garsėti visoje Bizantijoje.
397 metais, mirus Konstantinopolio archivyskupui Nektarijui, šv. Jonas Auksaburnis buvo iškviestas iš Antiochijos (tiksliau, slapta išvežtas, nes liaudis nenorėjo jo paleisti) ir prieš jo valią paskirtas į Konstantinopolio katedrą. Sostinėje šventasis nebegalėjo pamokslauti tiek pat, kiek ir Antiochijoje. Jo laukė daugybė darbų. Šventasis pradėjo nuo pagrindinio: nuo dvasininkijos auklėjimo. Geriausias pavyzdys buvo jis pats. Pvz., lėšas, skirtas jam kaip arkivyskupui (namo ir tarnų išlaikymui, aprangai, maistui ir pan.), jis paaukojo kelių ligoninių ir dviejų viešbučių, skirtų piligrimams, išlaikymui. Arkivyskupas tenkinosi skurdžiu maistu, nedalyvaudavo puotose.
Šventasis rūpinosi ne tik Konstantinopolio tikinčiaisiais. Jo darbai buvo nukreipti ir į kitas žemes: į Frakiją, įskaitant slavus ir gotus, į Mažąją Aziją ir kt. Jis siuntė misionierius, rašė laiškus. Taip jis grąžino į Bažnyčią Sirijos markionitus.
Jis drąsiai smerkė sostinės, ypatingai – imperatoriaus dvaro, – palaidumą. Kai imperatoriaus Arkadijaus (395–408) žmona Eudoksija liepė konfiskuoti neįtikusio dvariškio turtą, atitekusį jo našlei ir vaikams, šventasis juos užstojo.
Išdidi imperatorienė nenuleido rankų, ji slapta nekentė arkivyskupo. Jos neapykanta dar labiau sustiprėjo, kai šventojo priešai įskundė jai vyskupą, tikindami, kad jo pamokslas apie tuščias moteris nukreiptas prieš ją. Buvo sušauktas teismas. Jame dalyvavo vyskupai, kuriuos šv. Jonas anksčiau buvo pasmerkęs už palaidą ir nedorą gyvenimą. Teismas paskyrė ekskomunikuoti Auksaburnį, o už imperatorienės įžeidimą – nubausti mirtimi. Imperatorius Arkadijos mirties bausmę pakeitė tremtimi.
Prie bažnyčios susirinko minia: liaudis nusprendė ginti savo ganytoją. Šventasis, norėdamas išvengti neramumų, pats laisva valia nuėjo su sargybiniais.
Tą pačią naktį Konstantinopolyje sugriaudė žemės drebėjimas. Išsigandusi Eudoksija prašė imperatoriaus kuo greičiau grąžinti šventąjį ir pati parašė tremtiniui laišką, maldaudama sugrįžti.
Tačiau vos praėjus dviems mėnesiams po jo grįžimo, naujas skundas vėl pažadino imperatorienės neapykantą. Įvyko melagingas susirinkimas, nutaręs ištremti šv. Joną.
Kelionė į tremties vietą (šį kartą į Kukuzo miestą Armėnijoje) šventajam nebuvo lengva. Imperatorienė liepė kariams visokeriopai žeminti šventąjį bei sunkinti jo kelionę, kad jis nusilptų ir greičiau mirtų. Vyskupas buvo pasodintas ant nepabalnoto asilo, o kariai negailestingai varė gyvūną, per dieną nueidami dviejų ar trijų dienų kelią. Šventajam neduodavo pailsėti, nakvodavo purvinuose viešbučiuose, darė daugybę bjaurysčių jo akivaizdoje. Šventajam buvo draudžiama įeiti į bažnyčias, nors jis labai to prašė, pats jis buvo užgauliojamas ir įžeidinėjamas. Jį kankino badu ir atimdavo iš jo pašalpą, skirtą maistui.
Auksaburniui išvykus iš Konstantinopolio, sudegė senato pastatas, padažnėjo žiaurūs barbarų antpuoliai, o tų pačių metų spalį mirė pati Eudoksija. Net pagonys įžvelgė šiuose įvykiuose Dievo bausmę už neteisėtą ganytojo pasmerkimą.
Šventajam atvykus į Kukuzą, jį maloniai pasitiko vyskupas Adeltijus, kuriam Pats Dievas liepė priimti šventąjį. Gyvendamas ten, šv. Jonas Auksaburnis daugelį žmonių atvedė pas Kristų.
Gyvendamas tremtyje, šv. Jonas nepaliko savo dvasinių vaikų. Išliko net 245 jo laiškai Azijos, Afrikos, Europos vyskupams, draugams Konstantinopolyje. Šventasis guodė kenčiančius, mokė ir drąsino tikinčiuosius. 406 m. žiemą Auksaburnis sunkiai susirgo. Tačiau jo priešai nesiliovė jį persekioję.
Iš sostinės atėjo įsakymas pervesti šv. Joną į Picundą (Abhazija). Tris mėnesius, lyjant ir saulei negailestingai kaitinant, nusilpęs vyskupas tęsė savo paskutiniąją kelionę. Komano mieste paskutinės jėgos apleido šventąjį. Prie šv. Bazilisko kapo šv. Jonas išvydo patį kankinį, pasakiusį: „Neliūdėki, broli Jonai! Rytoj mes susitiksime“. Priėmęs Šventąją Eucharistiją, vyskupas, taręs „Ačiū Dievui už viską!“, iškeliavo į kitą pasaulį 407 metų rugsėjo 27 d.
Šv. Jonas Auksaburnis buvo palaidotas Komano mieste, tačiau 438 m., Konstantinopolio tikintiesiems prašant, jo šventos relikvijos buvo perneštos į sostinę. Ten jas garbingai pasitiko imperatorius Teodosijus II ir verkdamas prašė šventojo atleisti jo motinai Eudoksijai, sakydamas jos vardu: „Padėk man, šventasis tėve, savo šlove, kurią gavai iš Dievo, ir atleisk man, kad nebūčiau nuteista per Paskutinįjį Teismą“.
Šventojo Jono Auksaburnio gyvenimas mums yra pavyzdys: iš jo mes mokomės tikėjimo tvirtumo, tikrosios ištikimybės savo tarnystei, meilės Bažnyčiai ir meilės artimiesiems, reikalaujančios daug darbų ir daug išbandymų. Jo palikimas – pamokslai, Šventojo Rašto komentarai, knygos, laiškai – visiems laikams išlieka neprilygstamu gilaus mąstymo, iškalbos, širdies šilumos ir neišsenkančio pamokymo pavyzdžiu tikintiesiems visais laikais, visose šalyse ir tarp visų tautų.
