Šventasis Jonas Gailestingasis, Aleksandrijos patriarchas, gimė VI a. Kipre, kilmingo didiko Epifanijaus šeimoje. Tėvų valia jis vedė ir susilaukė vaikų. Kai mirė šventojo žmona ir vaikai, jis tapo vienuoliu: griežtai pasninkavo, meldėsi ir mylėjo brolius Kristuje.
Jo dvasiniai žygdarbiai jį išgarsino, todėl kai atsilaisvino Aleksandrijos patriarcho vieta, imperatorius Heraklis ir visi dvasininkai maldavo šventąjį Joną užimti patriarcho sostą.
Šventasis Jonas uoliai vykdė ganytojo pareigas, rūpinosi tikinčiųjų doroviniu ir dogmatiniu auklėjimu. Savo patriarchavimo laikotarpiu jis pasmerkė ir išvarė iš Aleksandrijos monoteleto ereziją – Antiochijos Fūloną.
Tačiau pagrindiniu savo darbu šventasis laikė išmaldos dalijimą ir pagalbos teikimą visiems stokojantiesiems. Savo patriarchavimo pradžioje jis liepė suskaičiuoti visus vargšus ir skurstančius Aleksandrijoje – jų buvo daugiau nei septyni tūkstančiai. Visiems šiems nelaimingiesiems šventasis kasdien nemokamai dalijo maistą. Dukart per savaitę, trečiadieniais ir penktadieniais, jis išeidavo prie patriarcho katedros durų, sėdėdamas ant laiptų priimdavo visus nelaimėlius, nagrinėjo ginčus, padėjo nuskriaustiesiems, dalijo išmaldą. Tris kartus per savaitę lankydavo ligonines, teikdamas pagalbą kenčiantiesiems. Tuo metu imperatorius Heraklis buvo įsitraukęs į alinantį karą su Persijos karaliumi Chosrojumi II. Persai apiplėšė ir sudegino Jeruzalę, paėmė daug belaisvių. Šventasis patriarchas Jonas skyrė didžiąją dalį Bažnyčios iždo lėšų jiems išpirkti.
Šventasis niekada neatsakydavo padėti tiems, kurie prašydavo. Kartą eidamas į ligoninę jis sutiko elgetą ir liepė duoti jam 6 sidabrinius. Persirengęs elgeta pasivijo patriarchą ir vėl ėmė prašyti išmaldos. Jonas vėl davė jam 6 sidabrinius. Kai elgeta trečią kartą paprašė išmaldos, o tarnai bandė jį nuvyti, patriarchas liepė duoti jam dvylika sidabrinių, sakydamas: „Ar ne Kristus mane bando?“
Šventasis net du kartus davė pinigų pirkliui, kurio laivas sudužo, o trečią kartą davė patriarchatui priklausantį laivą, pripildytą kviečių. Pirklys saugiai nuplaukė ir grąžino skolą.
Šv. Jonas Gailestingasis su žmonėmis elgėsi labai romiai ir nuolankiai. Kartą šventajam teko iš Bažnyčios ekskomunikuoti dvasininką už kažkokią kaltę. Prasikaltėlis užsitraukė patriarcho nemalonę. Šventasis norėjo pasikviesti jį pokalbiui, bet pamiršo apie tai. Per Dieviškąją liturgiją šventasis prisiminė Evangelijos žodžius: „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mt 5, 23-24). Šventasis išėjo iš altoriaus, pasikvietė prie savęs kaltąjį dvasininką ir, puolęs prieš jį ant kelių, viešai paprašė atleidimo. Sukrėstas dvasininkas atgailavo dėl to, ką padarė, ir vėliau tapo dievobaimingu kunigu.
Vienas miestietis įžeidė patriarcho sūnėną Jurgį. Jurgis paprašė šventojo atkeršyti įžeidėjui. Šventasis pažadėjo atkeršyti įžeidėjui taip, kad nustebtų visa Aleksandrija. Tai nuramino Jurgį, ir šventasis Jonas ėmė jį mokyti, kalbėdamas apie klusnumo ir nuolankumo būtinybę, o paskui, pasikvietęs įžeidėją, pareiškė, kad atleidžia jį nuo bažnytinės duoklės už žemę mokėjimo. Aleksandrija iš tiesų nustebo dėl tokio „keršto“, o Jurgis suprato dėdės pamokymą.
Šventasis Jonas, griežtas asketas ir maldininkas, savo sieloje visada prisimindavo mirtį. Jis užsakė sau karstą, bet meistrams nesakė, kada jį užbaigti, liepdamas jiems kiekvieną šventadienį ateiti pas jį ir paklausti, ar jau laikas baigti darbą.
Prieš pat mirtį šventasis Jonas dėl ligos buvo priverstas palikti patriarcho tarnystę ir išvykti į Kiprą. Keliaudamas laivu, sergantis šventasis išvydo regėjimą: sapno vizijoje jam pasirodė švytintis žmogus ir pasakė: „Karalių Karalius kviečia tave pas save“. Tai pranašavo greitą patriarcho mirtį. Atvykęs į savo gimtąjį Amatunto miestą Kipre, šventasis Jonas ramiai iškeliavo pas Viešpatį (616–620 m.).
