Šventasis kankinys Antimas, Nikomedijos vyskupas, ir kartu su juo kiti kankiniai nukentėjo per krikščionių persekiojimą, kurį vykdė imperatoriai Diokletianas (284-305) ir Maksimijanas (284-305). Krikščionių persekiojimas ypač sustiprėjo po to, kai Nikomedijoje esančiuose imperatoriaus rūmuose kilo didelis gaisras. Pagonys apkaltino krikščionis tyčiniu padegimu ir įvykdė jiems neregėtą žiaurumą. Vien per Kalėdas Nikomedijos šventykloje buvo sudeginta iki dvidešimties tūkstančių maldininkų. Tačiau šie nežmoniški veiksmai krikščionių neišgąsdino: jie tvirtai išpažino savo tikėjimą ir priėmė kankinystę už Kristų. Taip tuo metu mirė šventieji Dorotėjas, Mardonijus, Migdonijus, Petras, Indis ir Gorgonijus. Kai kurie iš jų buvo nukirsdinti kalaviju, kiti sudeginti, apipilti žemėmis arba paskandinti jūroje. Karys Zenonas buvo užmėtytas akmenimis, o paskui jam buvo nukirsta galva už drąsų imperatoriaus Maksimijano pasmerkimą. Tuo pat metu pagonys nužudė buvusią pagonių kunigę, šventąją mergelę Domną, ir šventąjį Eutimijų, kuris rūpinosi, kad šventųjų kankinių kūnai būtų palaidoti. Nikomedijos Bažnyčią valdęs vyskupas Antimas, tikinčiųjų prašomas, pasislėpė viename kaime netoli Nikomedijos. Iš ten jis siuntė krikščionims laiškus, kuriuose įtikinėjo juos tvirtai laikytis šventojo tikėjimo ir nebijoti kankinimų. Vienas jo laiškas, siųstas kartu su diakonu Teofiliumi, buvo atimtas ir perduotas imperatoriui Maksimijanui. Teofilis buvo apklaustas ir mirė kankinamas, taip ir neatskleidęs savo kankintojams vyskupo Antimo buvimo vietos. Po kurio laiko Maksimijanui pavyko sužinoti, kur yra šventasis Antimas, ir jis pasiuntė pas jį būrį kareivių. Pakeliui juos sutiko pats vyskupas. Kareiviai šventojo nepažinojo, tačiau jis juos pašaukė pas save, pavaišino, o paskui atskleidė, kad jis yra tas, kurio jie ieškojo. Kareiviai nežinojo, ką daryti, jie norėjo palikti šventąjį ir pasakyti imperatoriui, kad jo nerado. Vyskupas Antimas neleido jiems meluoti ir su tuo nesutiko. Kareiviai įtikėjo Kristų ir priėmė šventąjį krikštą. Tačiau tuo pat metu šventasis vis tiek privertė juos vykdyti valdovo įsakymą. Kai vyskupas Antimas atvyko pas karalių, šis liepė atnešti mirties bausmės vykdymo įrankius ir padėti priešais jį. „Ar tu, karaliau, manai mane gąsdinti egzekucijos įrankiais? – paklausė šventasis. – Ne, tu neįbauginsi to, kuris pats nori mirti už Kristų! Egzekucija gąsdina tik bailius, kuriems laikina gyvybė brangesnė už viską“. Tada karalius įsakė šventąjį žiauriai kankinti ir galiausiai nukirsti jo galvą kalaviju. Vyskupas Antimas iki paskutinio atodūsio džiaugsmingai šlovino Dievą, dėl kurio gavo galimybę mirti kankinio mirtimi (+ 302).
