Šventoji Anastazija tapo našlaite, kai jai buvo vos treji metai. Mergaitė augo vienuolyne netoli Romos, kuriame ji priėmė vienuolystės įžadus. Valdant imperatoriui Decijui (249-251 m.), Anastazijai buvo 21-eri metai. Dėl nepaprasto merginos grožio daug kilmingų romėnų prašė jos rankos, tačiau Anastazija juos visus atstūmė, norėdama likti Kristaus nuotaka.
Tuo metu imperatorius Decijus pradėjo žiaurų krikščionių persekiojimą. Pagonys ištempė šventąją Anastaziją iš vienuolyno ir nuvedė pas miesto valdytoją. Jie kaltino ją, kad ji ne tik niekina kilmingus ir turtingus sužadėtinius, bet ir garbina nukryžiuotąjį Kristų kaip Dievą.
Karvedys Provas paliepė jai aukoti stabams, bet Anastazija narsiai atsisakė išsižadėti Kristaus. Šventoji buvo žiauriai kankinama: jai buvo nuplėšti nagai nuo pirštų, paskui nupjautos rankos ir kojos, išmušti visi dantys. Kraujuojanti ir iškankinta šventoji paprašė atsigerti. Vienas žmogus, vardu Kirilas, stovėjęs šalia ir matęs jos kankinimus, pasigailėjo ir davė jai vandens. Kankinimai tęsėsi – šventajai Anastazijai išpjovė liežuvį, kuriuo ji nuolat šlovino Dievą. Galiausiai pavargę budeliai nukirto jai galvą. Nusprendę, kad Kirilas, davęs kankinei vandens, yra slaptas krikščionis, kankintojai jį suėmė ir taip pat įvykdė mirties bausmę.
