II amžiuje, valdant imperatoriui Adrianui (117–138 m.) Romoje gyveno dievobaiminga našlė Sofija (gr. Σοφία [Sophia] – „Išmintis“). Ji augino tris dukteris, kurioms buvo suteikti pagrindinių krikščioniškų dorybių vardai – Vera, Nadiežda, Liubov[1]. Sofija mokė jas mylėti Dievą ir neprisirišti prie žemiškųjų malonumų.
Imperatorius, sužinojęs, kad šioje šeimoje laikomasi krikščioniško tikėjimo, panoro pamatyti tris seses ir jų motiną. Suprasdamos, kodėl yra kviečiamos imperatoriaus, visos jos meldėsi Viešpačiui, sakydamos:
„Visagali Viešpatie, tebūnie Tavo šventoji valia; nepalik mūsų, padėk mums, kad mūsų širdys nesudrebėtų, kad neišsigąstume išdidaus kankintojo, kad mūsų neapimtų mirties baimė, kad niekas mūsų neatskirtų nuo Tavęs. Padėki mums Dieve, mūsų Išganytojau, šlovinti Tavo šventąjį Vardą“.
Visos keturios atvyko pas imperatorių ir drąsiai išpažino savo tikėjimą Kristumi, Prisikėlusiu iš mirusiųjų, Dovanojančiu amžinąjį gyvenimą. Imperatorių nustebino jaunųjų krikščionių tvirtumas. Verai tuo metu buvo dvylika metų, Nadieždai – dešimt, o jauniausiajai – devyni.
Adrianas liepė joms vėl pasirodyti po trijų dienų, tikėdamasis, kad jos pergalvos. Per tą laiką motina, numatydama, kas jų laukia, drąsino savo dukras, kalbėjo joms apie amžiną gyvenimą, apie Dievo meilę, tikino neišsigąsti kančių.
Po trijų dienų motina ir dukros vėl pasirodė pas imperatorių, kuris griežtai reikalavo, kad jos paaukotų aukas pagoniškiems stabams. Tačiau mergaitės atsisakė.
„Turime Tikrąjį Dievą, – atsakė jos, – norime likti Jo vaikais, o tavo dievus niekiname ir tavo grasinimų nebijome. Esame pasiruošusius kentėti ir net mirti vardan mūsų mylimo Viešpaties Jėzaus Kristaus“.
Tada Adrianas liepė jas kankinti. Pradėjo nuo Veros. Matant motinai ir sesėms, ją mušė taip, kad nuo jos atsiplėšdavo kūno gabalai. Po to ją padėjo ant įkaitintų metalinių grotų, tačiau Dievas neleido ugniai pakenkti jaunajai krikščionei. Adrianas, pamišęs nuo žiaurumo, nepasimokė iš Dievo stebuklo ir liepė mesti mergaitę į kubilą su verdančia derva. Bet ir ši egzekucija jai nepakenkė. Tada imperatorius liepė nukirsti jai galvą.
„Kupina laimės iškeliauju pas savo mylimą Viešpatį“, – pasakė šventoji Vera ir pati nulenkė savo galvą po kardu.
Jaunesnes seseris Veros kančios tik įkvėpė ir padrąsino, o ne išgąsdino. Jas taip pat negailestingai kankino. Ugnis taip pat joms nepakenkė ir tada abiems buvo nukirsta galva. Šventosios Sofijos nekankino, tačiau jos širdis neapsakomai kentėjo, matant vaikų kankinimus ir mirtį. Motina palaidojo savo dukterų kūnus ir dvi dienas nesitraukdama praleido prie jų kapo. Trečiąją dieną Viešpats dovanojo jai ramią mirtį ir priėmė ją į Dangaus Karalystę. Šv. Sofija, kartu su dukromis, Bažnyčios gerbiama kaip kankinė, kadangi dėl Kristaus iškentė neapsakomas sielos kančias. Jos visos mirė 137-aisiais metais.
Trijų mergaičių ir jų motinos pavyzdys mums parodo, kad kai mus įkvepia ir palaiko Šventoji Dvasia, įgauname dvasios tvirtumo ir drąsos, nepaisant fizinio silpnumo. Tepadeda ir mums Dievas sustiprėti krikščioniškame tikėjime ir dorovingame gyvenime.
[1] Tikėjimas, Viltis, Meilė (plg. gr. Πίστις, Ἐλπὶς, Ἀγάπη, lot. Fides, Spes, Caritas).
