Persijos karaliaus Saporo II (310-381 m.) dvariškiai – Akindinas, Pegasijus ir Anempodistas – buvo slapti krikščionys. Kai karalius pradėjo krikščionių persekiojimą, pavydūs žmonės juos išdavė. Iškviesti į karaliaus dvarą, šventieji kankiniai be baimės išpažino savo tikėjimą į Švenčiausiąją Trejybę. Karalius įsakė juos nuplakti. Pavargę budeliai du kartus keitėsi pakaitomis, bet iš šventųjų kankinių nebuvo girdėti nei verksmo, nei dejavimo. Net pats karalius neišlaikė įtampos ir apalpo. Visi manė, kad jis mirė, bet šventieji šaukėsi Dievo, ir karalius atsipeikėjo. Atsibudęs Saporas apkaltino šventuosius burtais ir įsakė kankinius pakabinti virš ugnies, kad jie uždustų dūmais. Dėl šventųjų maldų ugnis užgeso, o virvės, kuriomis jie buvo surišti, suiro. Kai karalius jų paklausė, kaip tai įvyko, šventieji kankiniai papasakojo jam apie Kristų, Kuris darė tokius stebuklus.
Apakintas pykčio, karalius ėmė piktžodžiauti Viešpaties Vardui. Tuomet šventieji sušuko: „Tegul tavo burna nutyla“, ir karalius tapo nebyliu. Pašėlęs iš baimės ir įniršio, jis bandė gestais įsakyti, kad šventieji kankiniai būtų nuvesti į kalėjimą. Aplinkiniai jo nesuprato, ir jis ėmė siautėti: nusiplėšė savo apsiaustą, pešėsi plaukus ir mušė save per veidą. Šventasis Akindinas jo pasigailėjo ir Viešpaties vardu išlaisvino jį iš beprotybės. Tačiau ir šį kartą karalius šventuosius apkaltino burtais ir toliau juos kankino. Jie buvo uždėti ant geležinių grotų ir po jomis buvo uždegta ugnis. Šventieji ėmė melstis. Staiga prapliupo lietus ir užgesino ugnį. Matydami stebuklus, padarytus šventųjų kankinių maldomis, daugelis įtikėjo į Kristų ir garsiai išpažino savo tikėjimą. Šventieji šlovino Dievą ir kvietė įtikėjusius priimti Krikštą per jiems siųstą lietų.
Vienas iš budelių – Afonijus – viešai paprašė šventųjų kankinių atleidimo už jiems sukeltas kančias ir drąsiai ėjo į egzekuciją už Kristų. Kilmingasis Elpidiforas ir karaliaus motina taip pat išpažino savo tikėjimą į vieną tikrąjį Dievą. Karalius, matydamas, kaip auga krikščionių skaičius ir kaip šventųjų Akindino, Pegasijaus ir Anempodisto kankinimai stiprina krikščionių tikėjimą, paskelbė žmonėms, kad šventiesiems kankiniams Akindinui ir Pegasijui, Anempodistui ir kartu su jais Elpidiforui bus nukirstos galvos, bet jų kūnus krikščionys galės pasiimti ir palaidoti. Kai šventieji kankiniai buvo vedami už miesto sienų į egzekucijos vietą, juos lydėjo didelė minia, šlovinanti Kristų. Karaliaus įsakymu kareiviai išžudė visus procesijoje buvusius krikščionis (iki 7000). Elpidiforas buvo nužudytas kartu su visais. Akindinas, Pegasijus, Anempodistas kartu su karaliaus motina kitą dieną buvo sudeginti. Krikščionys, naktį slapta atėję į šventųjų egzekucijos vietą, rado ugnies nepaliestus šventųjų kankinių kūnus ir garbingai juos palaidojo.
