Šventieji kankiniai Floras ir Lauras gyveno II amžiuje. Jie buvo broliai – ne tik kūnu, bet ir dvasia. Iš pradžių jie gyveno Bizantijoje, paskui persikėlė į Iliriją (šiuolaikinius Balkanus). Jie buvo akmentašiai, šito amato – o taip pat dievobaimingo gyvenimo – juos išmokino krikščionys Proklas ir Maksimas.
Ilirijos valdovas Likaonas liepė broliams keliauti į kaiminystėje esančias žemes ir ten dalyvauti pagoniškos šventyklos statyboje. Šventieji uoliai dirbo, gautus pinigus išdalindavo vargšams, o patys griežtai pasninkavo ir nenuilstamai meldėsi. Vieną kartą vietinio žynio Mamertino sūnus neapdairiai užėjo į statybvietę, ir į akį jam patekusi skeveldra suluošino jaunuolį.
Šventieji Floras ir Lauras nuramino supykusį tėvą, pažadėdami, kad jo sūnus pasveiks. Jie prisiimė atsakomybę už jaunuolį ir, kol jis gyveno pas juos, supažindino jį su krikščionybe. Jaunuoliui išpažinus Jėzų Kristų Tikruoju Dievu, broliai pasimeldė, ir jo akis išgijo. Matydamas šį stebuklą, Mamertinas taip pat įtikėjo Kristų.
Kai statybos buvo baigtos, broliai kartu su kitais krikščioniais, kurie buvo ten įdarbinti, sudaužė stabus, o rytinėje šventovės pusėje pakėlė šventą kryžių. Visą naktį jie meldėsi, nušviesti dangiškos šviesos.
Sužinojęs apie tai, šių žemių valdovas liepė sudeginti buvusį žynį Mamertiną kartu su jo sūnumi, taip pat ir 300 kitų krikščionių. Šventieji Floras ir Lauras buvo išsiųsti atgal į Iliriją. Ten Likaonas liepė juos mesti į tuščią šulinį ir užberti žemėmis.
Po daugelio metų jų šventi kūnai buvo atrasti nesuirę ir garbingai perkelti į Konstantinopolį.
