Kankiniai Anicetas ir jo sūnėnas Fotijus buvo kilę iš Nikomedijos. Anicetas, pats būdamas kariškiu, pasmerkė imperatorių Diokletianą (284-305 m.), kuris miesto aikštėje buvo pastatęs egzekucijos priemones, kad terorizuotų krikščionis. Įsiutęs Diokletianas įsakė šventąjį Anicetą kankinti, o paskui mesti suėsti žvėrims. Tačiau visų nuostabai paleistas liūtas tapo klusnus ir meilinosi šventajam. Staiga įvyko stiprus žemės drebėjimas, nuo kurio griuvo Herkulio šventykla, o po sugriuvusia miesto siena žuvo daugybė pagonių. Budelis išsitraukė kalaviją, kad nukirstų šventajam galvą, bet staiga pats krito negyvas. Šventasis Anicetas buvo užkeltas ant rato ir deginamas ugnimi, bet ratas sustojo ir ugnis užgeso. Kankinys buvo įmestas į verdančio alavo katilą, bet alavas atvėso. Taip Viešpats išsaugojo savo tarną, kad daugelis įtikėtų. Kankinio sūnėnas šventasis Fotijus pasveikino kankinį ir, atsisukęs į karalių, sušuko: „Stabmeldžiai, jūsų dievai yra niekas!“ Virš naujojo išpažinėjo buvo pakeltas kalavijas, kad šį nedelsiant nužudytų, tačiau kalavijas pataikė į patį budelį. Kankiniai buvo uždaryti į kalėjimą. Po trijų dienų Diokletianas ėmė juos įtikinėti: „Garbinkite mūsų dievus, o aš jus pašlovinsiu ir padarysiu turtingais“. Kankiniai atsakė: „Pražūk su savo garbe ir turtais!“ Po šių žodžių jie buvo pririšti už kojų prie laukinių arklių, tačiau šventieji, tempiami žeme, liko nesužeisti. Jie nenukentėjo ir įkaitintame kubile, kuris visų akyse sugriuvo. Galiausiai Diokletianas įsakė įkaitinti didžiulę krosnį, ir minia krikščionių, įkvėpta šventųjų Fotijaus ir Aniceto žygdarbio, patys į ją įžengė, sakydami: „Mes esame krikščionys!“ Jie visi mirė su malda lūpose. Šventųjų Aniceto ir Fotijaus kūnai nuo ugnies nenukentėjo, net jų plaukai liko sveiki. Tai matydami daugelis pagonių įtikėjo į Kristų. Visa tai vyko 305 metais.
