Valdant imperatoriams Diokletianui (284–305) ir Maksimianui (305–311) ir jiems aršiai persekiojant krikščionis, Edesos mieste buvo suimti du draugai – krikščionys Gurijus ir Samonas, uolūs Dievo žodžio skelbėjai. Teismo metu jie atsisakė aukoti pagonių dievams aukas ir drąsiai išpažino savo tikėjimą Kristumi.
Juos buvo pradėta negailestingai kankinti: jie buvo mušami, pakabinami už rankų, pririšant prie kojų sunkų svorį, buvo įmesti į kalėjimą. Net kariams pagailo kankinių ir jie siūlė Samonui paklusti imperatoriui, kad būtų nutrauktos šios kančios. Tačiau šventieji Gurijus ir Samonas nieko į tai neatsakė ir, nenustodami melstis, viską ištvėrė. Galiausiai jiems buvo nukirstos galvos. Krikščionys garbingai palaidojo kankinių šventus kūnus.
Praėjus kuriam laikui, imperatorius Licinijus (308–324) vėl pradėjo krikščionių persekiojimą. Edesoje gyvenantis diakonas Abibas, kurį imperatorius buvo liepęs suimti už misionierišką darbą, pats atėjo pas budelius, nenorėdamas, kad dėl jo nukentėtų kiti krikščionys, kol jis bus ieškomas. Radęs karių viršininką Teotekną, šventasis tarė:
Štai tas, kurio ieškote. Esu Abibas, kurį jums liepta suimti. Taigi suimkite ir veskite pas miesto viršininką.
Teoteknas jam tyliai atsakė:
Žmogau, kol niekas nematė, kad buvai prie manęs priėjęs, eiki, pasislėpk, kad kas tavęs nesuimtų.
Tačiau Abibas pasakė:
Jei tu manęs nesuimsi, pats eisiu pas miesto viršininką ir ten skelbsiu apie mano Viešpatį Kristų.
Tada Teoteknas suėmė šventąjį ir atvedė jį pas miesto viršininką. Ten Abibas išpažino savo tikėjimą, atsisakė paaukoti stabams ir buvo pradėtas kankinti. Tačiau kančios negalėjo palaužti jo tikėjimo. Galiausiai jis buvo nuteistas sudeginimui.
Už miesto buvo užkurtas didelis laužas. Kankinys, vedamas link jo, džiaugėsi tapsiąs auka Dievui. Jį lydėjo motina ir giminės, o jis ramino juos ir guodė, prašė neverkti jo, o atvirkščiai, džiaugtis, kad jis keliauja pas Kristų ir galės ten už juos melstis.
Priartėjęs prie laužo, jis pasimeldė, atsisveikino su motina ir visais artimaisiais, įžengė liepsnon ir tą pačią akimirką mirė. Kai ugnis užgeso, jo motina, kartu su kitais tikinčiaisiais, rado sūnaus kūną nepaliestą ugnies, ištepė jį aromatinga mira ir palaidojo šalia šventųjų kankinių Gurijaus ir Samono, nes šv. Abibas buvo nukankintas tą pačią dieną, kaip ir jie, tik po daugelio metų.
Kai pasibaigė krikščionių persekiojimas ir suspindo krikščioniškas tikėjimas, tikintieji pastatė bažnyčią šiems kankiniams pagerbti ir joje padėjo viename karste visų trijų šventus kūnus, prie kurių pasimeldę ligonys pasveikdavo. Žinoma daug ir kitų stebuklų. Apie vieną jų papasakosime čia.
Kadaise vienas karys gotas tarnavo Edesoje, ten vedė dievobaimingą mergelę Eutimiją. Jos motinai jis prisiekė ant šv. kankinių Gurijo, Samono ir Abibo karsto, kad mylės ir gerbs savo žmoną, niekada neskriaus ir nežemins jos. Pasibaigus jo tarnystės laikui, jis pasiėmė žmoną ir iškeliavo namo.
Tačiau paaiškėjo, kad jis apgavo Eutimiją. Tėvynėje jis jau turėjo žmoną. Eutimija tapo verge, vyras, grasindamas mirtimi, uždraudė jai atskleisti, kad jis buvo ją vedęs. Šeimininkė nekentė jos, žemino, skriaudė, o kai Eutimija pagimdė sūnų, pavydi gotė nunuodijo kūdikį.
Eutimija visą tą laiką nenustodama meldėsi šventiems kankiniams. Galiausiai Dievas išgelbėjo ją: Eutimija stebuklingu būdu atsidurė Edesoje, kur susitiko su motina. Netrukus jos buvęs vyras vėl turėjo važiuoti į Edesą. Visas miestas sužinojo apie jo sulaužytą priesaiką ir, miesto valdovo įsakymu, karys buvo nubaustas mirtimi.
Šventieji kankiniai Gurijas, Samonas ir Abibas stačiatikių tradicijoje laikomi santuokos, šeimos globėjais, jiems meldžiamasi, „jei vyras be priežasties neapkęs savo žmonos“.
