Šventasis kankinys Kiprijonas, šventoji kankinė Justina ir šventasis kankinys Teoktistas buvo nužudyti Nikomedijoje 304 metais.
Šventasis Kiprijonas buvo pagonis, gimęs Antiochijoje. Jau ankstyvoje vaikystėje bedieviai tėvai atidavė jį tarnauti pagonių dievams. Nuo septynerių iki trisdešimties metų Kiprijonas mokėsi didžiausiuose pagonybės centruose – ant Olimpo kalno, Argo ir Tauropolio miestuose, Egipto mieste Memfyje ir Babilone. Išmokęs pagoniškos filosofijos išminties ir burtininkavimo, Olimpe jis buvo įšventintas į pagonių kunigus. Įgijęs didžiulę galią iškviesti netyras dvasias, jis matė patį tamsos kunigaikštį, kalbėjosi su juo ir gavo iš jo pulką demonų sau patarnauti.
Grįžęs į Antiochiją, Kiprijonas pagonių buvo pagerbtas kaip vyriausiasis kunigas, stebinęs žmones savo gebėjimu valdyti stichijas, siųsti marą ir epidemijas, iškviesti mirusiuosius. Didysis kunigas vedė į pražūtį daugelio žmonių sielas, mokęs juos burtininkavimo ir tarnavimo demonams.
Tame pačiame mieste gyveno krikščionė mergelė, vardu Justina. Atsivertusi į Kristų iš pagoniško paklydimo, ir į tikrąjį tikėjimą atvedusi savo tėvą bei motiną, ji atsidavė dangiškajam Sužadėtiniui ir laiką leido pasninkaudama bei melsdamasi, išsaugodama skaistybę. Kai jaunuolis Aglaidas pasiūlė Justinai tapti jo sutuoktine, šventoji kankinė atsisakė. Aglaidas kreipėsi į Kiprijoną prašydamas jo pasitelkti burtus ir įtikinti Justiną už jo ištekėti. Tačiau kad ir kaip Kiprijonas stengėsi, nieko negalėjo padaryti, nes šventoji kankinė savo malda ir pasninku sutriuškindavo visas velnio intrigas. Kalbėdamas baisiausius užkeikimus Kiprijonas svaidė demonus į šventąją mergelę, kurie joje kurstė kūnišką aistrą, bet ji juos išvarė Kryžiaus ženklo galia ir karšta malda Viešpačiui. Tiek vienas iš demonų kunigaikščių, tiek pats Kiprijonas, kuris magijos galia galėdavo įgauti įvairius pavidalus, negalėjo sugundyti šventosios Justinos, kurią saugojo tvirtas tikėjimas Kristumi. Visi burtai išsisklaidydavo, o demonai bėgo vos pamatę šventąją mergelę ar net išgirdę jos vardą. Įsiutęs Kiprijonas Justinos šeimai ir visam miestui užleido marą bei negandas, bet ir čia jį nugalėjo mergelės malda. Jo sielai, kuri buvo sugadinta manipuliacija žmonėms ir stichijoms, atsiskleidė jos pačios nuopuolio gelmė ir menkumas tų, kuriems jis tarnavo. „Jei tu bijai net kryžiaus šešėlio ir drebi prieš Kristaus vardą, – sakė Kiprijonas šėtonui, – ką darysi, kai pats Kristus stovės prieš tave?“ Velnias tuoj pat puolė ant jį atstūmusio kunigo ir ėmė jį mušti bei smaugti. Šventasis Kiprijonas pirmą kartą patyrė Kryžiaus ženklo ir Kristaus vardo galią ir buvo jų apsaugotas nuo priešo puolimo. Su gilia atgaila jis atvyko pas vietos vyskupą Anfimą ir atidavė sudeginti visas savo magijos knygas.
Kitą dieną, atėjęs į bažnyčią, jis nenorėjo iš jos išeiti, kol nepriėmė šventojo Krikšto.
Vėlesnio savo teisaus gyvenimo žygdarbiu šventasis Kiprijonas tvirtino savo karšto tikėjimo į Kristų didžiulę galią, atpirkusią visą jo daugiau kaip trisdešimt metų trukusią tarnystę šėtonui: praėjus septynioms dienoms po Krikšto jis buvo įšventintas skaitovu, dvidešimtą dieną – ipodiakonu, trisdešimtą dieną – diakonu, o po metų įšventintas kunigu. Neilgai trukus, šventasis Kiprijonas buvo įšventintas į vyskupus. Šventasis kankinys tiek daug pagonių atvertė į Kristų, kad jo vyskupijoje nebeliko kam aukoti stabams, o jų šventyklos buvo apleistos. Šventoji Justina pasitraukė į vienuolyną ir buvo išrinkta jo hegumene (abate). Per krikščionių persekiojimą, kurį vykdė imperatorius Diokletianas, vyskupas Kiprijonas ir abatė Justina buvo suimti ir atgabenti į Nikomediją, kur po žiaurių kankinimų buvo nukirsdinti kalaviju. Kareivis Teoktistas, matydamas nekaltas šventųjų kančias, pasiskelbė esąs krikščionis ir buvo nužudytas kartu su jais.
Žinodami apie stebuklingą šventojo kankinio Kiprijono atsivertimą į Kristų – kad jis buvo tamsybių kunigaikščio tarnas ir savo tikėjimu sulaužė jo pančius, krikščionys dažnai kreipiasi į šventąjį maldos pagalbos kovoje su netyrosiomis dvasiomis.
