Šventieji kankiniai Marcijonas ir Martirijus tarnavo Konstantinopolio katedroje. Marcijonas buvo skaitovas, o Martirijus – subdiakonas. Jie abu taip pat dirbo patriarcho Pauliaus Išpažinėjo notarais, t. y. sekretoriais. Eretikai arijonai ištrėmė teisųjį patriarchą Paulių ir slapta įvykdė jam mirties bausmę, o jo katedrą perdavė eretikui Makedonijui. Eretikai mėgino patraukti šventuosius Marcijoną ir Martirijų į savo pusę liaupsėmis, siūlė aukso, žadėjo vyskupų postus. Tačiau visos arijonų pastangos buvo bergždžios.
Nieko nepešę bedieviai grasino juos apšmeižti imperatoriaus akivaizdoje, gąsdino kankinimais ir mirtimi. Tačiau šventieji tvirtai išpažino Bažnyčios tėvų užrašytą stačiatikybę. Marcijonas ir Martirijus buvo nuteisti mirties bausme. Prieš mirtį kankiniai nuoširdžiai meldėsi Viešpačiui: „Viešpatie Dieve, kuris nematomai sukūrei mūsų širdis, ir stebi visus mūsų darbus, priimk ramybėje savo tarnų sielas, nes mes už Tave mirštame ir tapome pjovimui skirtomis avimis (Ps 33, 15; 44, 23). Džiaugiamės, kad išeiname iš šio gyvenimo dėl Tavo vardo. Suteik mums dalį amžinajame gyvenime šalia Tavęs, Gyvybės Šaltinio“. Po maldos kankiniai su tyliu džiaugsmu nulenkė galvas po budelio kalaviju († apie 355). Stačiatikiai pagarbiai palaidojo jų šventus kūnus. Vėliau šventojo vyskupo Jono Auksaburnio nurodymu šventųjų kankinių relikvijos buvo perkeltos į specialiai pastatytą bažnyčią. Daugelis tikinčiųjų čia pasveikdavo nuo įvairių ligų šventųjų užtarimu, šlovindami Nedalomą Gyvybę Teikiančiąją Trejybę.
