Šventieji kankiniai Trofimas, Sabatijus ir Dorimedontas buvo nukankinti už Kristų Romos imperatoriaus Probo (valdė 276-282) valdymo laikais. Kartą Antiochijos mieste vyko pagoniška šventė: buvo aukojamos aukos, liejosi vynas, vyko šėlionės. Atėję į miestą krikščionys Trofimas ir Sabatijus, su apmaudu žvelgdami į šias triukšmingas ir nepadorias iškilmes, maldavo Viešpatį, kad jis atvestų paklydėlius į išganymo kelią. Jie buvo suimti ir atvesdinti pas valdovą. Tardymo metu šventieji tvirtai išpažino savo tikėjimą, o kai jie buvo verčiami išsižadėti Kristaus, – ryžtingai atsisakė tai padaryti. Šventasis Sabatijus mirė nuo žiaurių kankinimų, o šventasis Trofimas buvo išsiųstas dar baisesnėms kančioms į Sinadų miestą, pas Frygijos valdovą Dionisijų, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip budelis ir kankintojas. Apautas geležiniais batais su aštriais vinimis, šventasis Trofimas 3 dienas ėjo pėsčias, o raitoji sargyba varė jį į priekį. Įgudęs kankintojas panaudojo visus įmanomus kankinimų būdus, kad palaužtų narsųjį krikščionį, tačiau šventasis Trofimas tik kartojo Šventojo Rašto žodžius: „Mūsų viltis Viešpatyje, – jis yra mūsų pagalba ir skydas“ (Ps 33, 20). Kankinys buvo uždarytas į kalėjimą, kuriame jį ėmė lankyti slaptasis krikščionis senatorius Dorimedontas. Jis slaugė šventąjį Trofimą, apiplaudavo ir perrišdavo jo žaizdas. Kuomet tai tapo žinoma jo kankintojams, šie ėmė versti šventąjį Dorimedontą išsižadėti krikščionybės, o paskui kartu su šventuoju Trofimu atidavė jį suėsti laukiniams žvėrims. Žvėrys kankinių nepalietė. Tuomet jiems buvo nukirsdintos galvos.
