Šventieji kankiniai Dionizijas Areopagitas, Atėnų vyskupas, kunigas Rustikas ir diakonas Eleuterijus buvo nužudyti 96 m. (pagal kitus šaltinius – 110 m.) Galijos Lutetijoje (senovinis Paryžiaus pavadinimas) per krikščionių persekiojimą valdant imperatoriui Domicianui (81–96). Šventasis Dionizijas gyveno Atėnų mieste. Ten jis buvo auklėjamas ir gavo klasikinį helenistinį (graikų) išsilavinimą. Vėliau išvyko į Egiptą, kur Iliopolio mieste studijavo astronomiją. Kartu su savo draugu Apolofonu matė Saulės užtemimą Viešpaties Jėzaus Kristaus nukryžiavimo ant kryžiaus metu. „Arba kenčia Dievas, viso pasaulio Kūrėjas, arba šis regimasis pasaulis eina į pabaigą“, – tuomet sakė Dionizijas. Atėnuose, grįžus iš Egipto, jis buvo išrinktas Areopago (aukščiausiojo Atėnų teismo) nariu.
Kai šventasis apaštalas Paulius pamokslavo Atėnų Areopage (Apd 17, 16-34), Dionizijas priėmė šią išganymo Evangeliją ir tapo krikščionimi. Trejus metus Dionizijas buvo šventojo apaštalo Pauliaus bendražygis jiems skelbiant Dievo žodį. Vėliau apaštalas Paulius paskyrė jį Atėnų miesto vyskupu. 57-aisiais metais šventasis Dionizijas dalyvavo laidojant Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
Dar Švč. Dievo Motinai esant gyvai, Dionizijas Areopagitas, kuris specialiai keliavo iš Atėnų į Jeruzalę pas Dievo Motiną, taip rašė savo mokytojui apaštalui Pauliui apie Švenčiausiąją Mergelę: „Prisiekiu Dievu, kad, išskyrus patį Dievą, visatoje nėra nieko, kas būtų taip pripildyta dieviškosios galios ir malonės. Joks žmogus negali savo protu suvokti to, ką mačiau. Išpažįstu Dievo akivaizdoje, kad kai Jonas mane atvedė pas Švenčiausiąją Mergelę, spindinčią tarp apaštalų kaip saulė danguje, patyriau neapsakomą jausmą. Kažkoks dieviškas spindesys švytėjo priešais mane. Jis apšvietė mano dvasią. Pajutau neapsakomų aromatų kvapą ir buvau pripildytas tokio džiaugsmo, kad nei mano silpnas kūnas, nei dvasia negalėjo pakelti šių dieviškų ženklų ir amžinosios palaimos bei dangiškosios šlovės prado. Nuo Jos palaimos persipildė mano širdis, persipildė mano dvasia. Jei nebūčiau prisiminęs Jūsų pamokymų, būčiau Ją laikęs tikruoju Dievu. Negaliu įsivaizduoti didesnės palaimos už tą, kurią pajutau tuo metu.
Po apaštalo Pauliaus mirties, norėdamas tęsti jo darbą, šventasis Dionizijas išvyko pamokslauti į Vakarų šalis lydimas kunigo Rustiko ir diakono Eleuterijaus. Daugelį jis atvertė į Kristų Romoje, vėliau Vokietijoje ir Ispanijoje. Galijoje, pagonių valdžiai persekiojant krikščionis, visi trys išpažinėjai buvo suimti ir įmesti į kalėjimą. Naktį šventasis Dionizijas, padedamas Dievo angelų, celebravo Dieviškąją liturgiją. Rytą kankiniams buvo nukirstos galvos. Šventasis Dionizijas pasiėmė savo galvą, nuėjo su ja į šventyklą ir tik ten krito negyvas. Pamaldi moteris Katula palaidojo kankinio palaikus.
Šventojo Dionizijaus Areopagito darbai labai svarbūs Stačiatikių Bažnyčiai. Iki mūsų laikų išliko keturios knygos: „Apie dangaus hierarchiją“, „Apie bažnytinę hierarchiją“, „Apie Dievo vardus“, „Apie mistinę teologiją“, taip pat dešimt laiškų įvairiems asmenims.
Knyga „Apie dangiškąją hierarchiją“ tikriausiai buvo parašyta vienoje iš Vakarų Europos šalių, kur pamokslavo šventasis Dionizijas. Joje išdėstyta krikščioniškoji doktrina apie angelų pasaulį. Angelų (arba dangiškąją) hierarchiją sudaro devyni angeliškieji rangai: Serafimai, Cherubinai, Sostai, Viešpatystės, Galybės, Valdžios, Kunigaikštystės, Arkangelai, Angelai.
Dievo įsteigtos angelų hierarchijos tikslas – kilti link dieviškumo per apsivalymą, apšvietimą ir tobulėjimą. Aukštesnieji luomai tampa Dieviškosios šviesos ir Dieviškojo gyvenimo nešėjais bei šaltiniais žemesniems luomams. Į šviesą nešančias dvasines hierarchijas įtraukiamos ne tik protingosios, bekūnės jėgos, bet ir žmonių giminė, atkuriama ir pašventinama Kristaus Bažnyčioje.
Šv. Dionizijaus knyga „Apie bažnytinę hierarchiją“ yra jo knygos „Apie dangiškąją hierarchiją“ tęsinys. Kristaus Bažnyčia savo visuotinėje tarnystėje, kaip ir angelai, remiasi Dievo nustatyta hierarchija.
Dieviškoji malonė slėpiningu būdu nusileidžia į žemiškąjį pasaulį, pas Bažnyčios vaikus, per šventuosius Bažnyčios sakramentus, kurie savo esme yra dvasiniai, bet savo forma – jusliniai. Tik nedaugelis šventųjų asketų žemiškomis akimis matė ugningą Šventųjų Dievo slėpinių prigimtį. Tačiau už Bažnyčios sakramentų ribų, už Krikšto ir Eucharistijos ribų, žmogui nėra šviesą nešančios gelbstinčios Dievo malonės, nėra Dievo pažinimo, nėra sudievinimo.
Knygoje „Apie Dievo vardus“ išdėstyti Dievo pažinimo keliai per Dievo vardų kopėčias.
Šv. Dionizijaus knygoje „Apie mistinę teologiją“ taip pat išdėstyta Dievo pažinimo doktrina. Visa Stačiatikių Bažnyčios teologija remiasi patirtiniu Dievo pažinimu. Norint pažinti Dievą, reikia prie Jo priartėti, pasiekti bendrystės su Dievu ir sudievinimo būseną. Tai labiausiai pasiekiama per maldą. Ne todėl, kad per maldą mes priartiname prie savęs nesuvokiamą Dievą, bet todėl, kad tyra nuoširdi malda priartina mus prie Dievo.
Šv. Dionizijaus Areopagito raštai (vadinami Areopagitica) yra itin svarbūs Stačiatikių Bažnyčios teologijai. Beveik keturis šimtmečius, iki VI a. pradžios, šventojo tėvo darbai buvo saugomi tik slaptoje tradicijoje, daugiausia Aleksandrijos Bažnyčios teologų. Juos žinojo Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Dionisijus Didysis, kurie paeiliui vadovavo katechetinei mokyklai Aleksandrijoje, ir šventasis Grigalius Teologas. Šventasis Dionisijus Aleksandrietis parašė šventajam Grigaliui Teologui Areopagitikos aiškinimus. Šventojo Dionizijaus Areopagito darbai VI-VII a. sulaukė visuotinio Bažnyčios pripažinimo. Ypač išgarsėjo apie juos parašyti vienuolio Maksimo Išpažinėjo (+ 662 m.) komentarai.
