Šventasis kankinys Grigalius, Didžiosios Armėnijos švietėjas, gimė 257 m. Jis buvo kilęs iš Partų karaliaus Arsacido šeimos. Šventojo Grigaliaus tėvas Anakas, siekdamas Armėnijos sosto, nužudė savo giminaitį, karalių Kuršarą, už tai Anako šeima buvo išžudyta. Grigalių išgelbėjo giminaitis, kuris parsivežė kūdikį iš Armėnijos į Kapadokijos Cezarėją ir užaugino jį krikščionių tikėjime. Užaugęs Grigalius vedė, susilaukė dviejų sūnų, bet netrukus tapo našliu. Grigalius pamaldžiai auklėjo sūnus. Vienas iš jų – Ortanas – vėliau tapo kunigu, o antrasis – Arostanas – priėmė vienuolystę ir iškeliavo į dykumą. Norėdamas išpirkti tėvo nuodėmę, kuris nužudė Tiridato tėvą, Grigalius prisijungė prie pastarojo palydos ir buvo ištikimas jo tarnas. Princas Tiridatas mylėjo Grigalių kaip draugą, tačiau netoleravo jo krikščionybės. Įžengęs į Armėnijos sostą, jis ėmė versti šventąjį Grigalių išsižadėti Kristaus. Šventojo neklusnumas užkietino Tiridatą, ir jis savo ištikimąjį tarną žiauriai kankino: kenčiantysis buvo pakabintas žemyn galva su akmeniu ant kaklo, kelias dienas rūkytas dvokiančiais dūmais, mušamas, iš jo visaip tyčiojosi, vertė vaikščioti geležiniais batais su vinimis. Šių kančių metu šventasis Grigalius giedojo psalmes. Kalėjime Viešpats išgydė visas jo žaizdas. Kai Grigalius vėl pasirodė karaliui nesužeistas ir linksmas, šis nustebo ir įsakė kankinimus pakartoti. Šventasis Grigalius jas ištvėrė nesusvyravęs, su tokiu pat ryžtu ir orumu. Tuomet jis buvo apipiltas karšta alyva ir įmestas į griovį, pripildytą nuodingų roplių. Tačiau Viešpats apsaugojo savo išrinktąjį, ir nuodingi padarai jam nepakenkė. Viena pamaldi moteris pamaitino jį duona, slapta įmesdama jos į griovį. Šventasis angelas, nužengęs pas kankinį, atgaivino jo jėgas ir sustiprino dvasią. Taip praėjo 14 metų. Per tą laiką karalius Tiridatas įvykdė dar vieną žiaurumą: nukankino šventąją mergelę Ripsimiją, senolę abatę Gajaniją, o kartu su jomis – dar 35 mergaites iš vieno Mažosios Azijos moterų vienuolyno.
Šventoji Ripsimija kartu su savo abate ir seserimis pabėgo į Armėniją, nenorėdama ištekėti už imperatoriaus Diokletiano (284-305 m.), kurį sužavėjo jos grožis. Diokletianas apie tai pranešė Armėnijos karaliui Tiridatui ir pasiūlė jam arba išsiųsti Ripsimiją atgal, arba paimti ją sau į žmonas. Karaliaus tarnai susirado pabėgėlius ir ėmė įtikinėti Ripsimiją paklusti karaliaus valiai. Šventoji atsakė, kad ji, kaip ir visos vienuolyno seserys, yra sužadėta su Dangiškuoju Jaunikiu ir negali ištekėti. Tuomet iš dangaus pasigirdo balsas: „Būk drąsi ir nebijok, nes aš esu su tavimi“. Pasiuntiniai išsigandę išvyko. Tiridatas mergelę kankino žiauriausiais kankinimais, kurių metu jai buvo atimtas liežuvis, perpjautos įsčios, ji buvo apakinta ir nužudyta supjaustant kūną į gabalus. Abatė Gajanija už tai, kad įkvėpė Ripsimiją drąsiai kęsti kankinimus dėl Kristaus, kartu su dviem vienuolėmis buvo taip pat kankinama, po to joms buvo nukirstos galvos. Kitos 33 seserys buvo sukapotos kalavijais, o jų kūnai išmesti suėsti žvėrims. Dievo rūstybė smogė karaliui Tiridatui, taip pat jo artimiesiems ir kareiviams, dalyvavusiems kankinant šventąsias mergeles. Apsėsti demonų, jie tapo panašūs į laukinius šernus (kaip kadaise Nebukadnecaras (Dan 4, 30)), bėgiojo po miškus, plėšėsi drabužius ir graužė savo kūnus. Po kurio laiko Tiridato seseriai Kusarodukhtai, sapne buvo pasakyta: „Jei Grigalius nebus ištrauktas iš griovio, karalius Tiridatas nepasveiks”. Tuomet prie griovio priėjo karaliaus bendrai ir paklausė: „Grigaliau, ar esi gyvas?“. Grigalius atsakė: „Mano Dievo malone, aš esu gyvas.“ Tuomet jie ištraukė šventąjį kankinį perbalusį, murziną ir labai sudžiūvusį. Tačiau vis dėlto jis buvo tvirtos dvasios.
Šventasis įsakė surinkti nukankintų mergelių palaikus; jie buvo garbingai palaidoti, o laidojimo vietoje pastatyta bažnyčia. Į šią bažnyčią šventasis Grigalius atvedė demonų apsėstą karalių ir liepė jam melstis šventosioms kankinėms. Tiridatas pasveiko, atgailavo dėl savo nusikaltimų Dievui ir su visais namiškiais priėmė šventąjį krikštą. Sekdama karaliaus pavyzdžiu, pasikrikštijo visa armėnų tauta. Šventojo Grigaliaus rūpesčiu 301 m. buvo pastatyta Ečmiadzino katedra Šventosios Dvasios nužengimo garbei. 305 m. šventasis Grigalius nukeliavo į Kapadokijos Cezarėją ir ten arkivyskupas Leontijus jį paskyrė Armėnijos vyskupu. Dėl savo apaštališkosios veiklos jis buvo vadinamas Armėnijos švietėju. Šventasis Grigalius taip pat atvertė į Kristų daugybę žmonių iš kaimyninių Persijos ir Asirijos šalių. Įkūręs Armėnijos Bažnyčią, šventasis Grigalius pašaukė savo sūnų Arostaną, dykumų gyventoją, vyskupo tarnystei, o pats pasitraukė į dykumą. Šventasis Arostanas 325 m. dalyvavo I Visuotiniame susirinkime, kuris pasmerkė Arijaus ereziją. Šventasis Grigalius, pasitraukęs į dykumą, iškeliavo pas Viešpatį 335 metais. Jo dešinioji ranka ir dalis šventųjų relikvijų dabar ilsisi Ečmiadzino katedros lobyne Armėnijoje. Pagal Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios tradiciją, išlikusią iki šių dienų, Aukščiausiasis visų armėnų bažnyčios vadovas-patriarchas ruošdamas šventąją krizmą, palaimina šventąjį tepalą su šia dešine ranka.
