Šventasis kankinys Zinobijus, Egėjos vyskupas, ir jo sesuo Zinobija kankinystę patyrė 285 m. Kilikijoje. Nuo pat vaikystės tėvų auklėjami krikščioniškai, jie gyveno pamaldų, skaistų gyvenimą. Sulaukę brandaus amžiaus, visiškai neprisirišę prie pinigų, jie išdalijo paveldėtą turtą vargšams. Už labdarą ir šventą gyvenimą Viešpats apdovanojo Zinobijų gebėjimu gydyti įvairias ligas. Jis buvo išrinktas Kilikijos krikščionių bendruomenės vyskupu.
Būdamas dvasininku, šventasis Zinobijus uoliai skleidė krikščionių tikėjimą tarp pagonių. Kai imperatorius Diokletianas (284-305) pradėjo krikščionių persekiojimą, vyskupas Zinobijus buvo pirmasis, kuris buvo suimtas ir nuvestas į teismą pas valdovą Liziją. „Kalbėsiu su tavimi trumpai“, – pasakė Lizijus šventajam. – Siūlau tau: gyvybę – jei garbinsi mūsų dievus, ir mirtį – jei negarbinsi“. Šventasis atsakė: „Šis laikinas gyvenimas be Kristaus yra ne gyvenimas, o mirtis; aš mieliau renkuosi patirti laikinas kančias dėl savo Kūrėjo, o paskui amžinai gyventi su Juo, negu išsižadėti Jo dėl laikino gyvenimo, o paskui amžinai kentėti pragare“.
Lizijo įsakymu šventasis buvo prikaltas prie kryžiaus ir pradėtas kankinti. Vyskupo sesuo, matydama kenčiantį brolį, panoro pasidalyti su juo kančiomis. Ji be baimės persekiotojų akivaizdoje išpažino savo tikėjimą į Kristų, ir taip pat buvo pasmerkta kankinimams. Šventiesiems, Viešpaties galia išgyvenusiems kankinimus ant įkaitinto gulto ir verdančiame katile, buvo nukirstos galvos. Kunigas Hermogenas slapta atidavė šventųjų kankinių kūnus palaidoti.
