Šventasis kankinys Kalinikas (III–IV), kilęs iš Kilikijos, nuo pat mažens buvo auklėjamas krikščioniškai. Sielvartaudamas dėl to, kad daug žmonių praranda amžinąjį gyvenimą stabmeldžiaudami, jis pradėjo keliauti po įvairius miestus ir kaimus skelbdamas Dievo žodį. Daugelis juo įtikėjo ir priėmė krikštą. Galatijos provincijoje (šiuolaikinė Turkija) šventasis misionierius buvo sulaikytas ir atvestas į teismą. Provincijos valdovas Sakerdonas, uolus krikščionių persekiotojas, griežtai įsakė šventajam aukoti auką pagonių dievams, grasindamas nukankinti jį iki mirties. Tačiau šv. Kalinikas drąsiai pasisakė kančių nebijąs, kadangi kiekvienas tikintis Kristumi, kančiose Jo yra sustiprinamas, o po mirties apdovanojamas amžinu gyvenimu.
Šventasis buvo plakamas jaučio gyslomis, jo kūnas buvo draskomas geležiniais kabliais, bet jis viską kentė ramiai ir kantriai. Dar labiau įsiutęs Sakerdonas liepė apauti kankinį batais su aštriais vinimis, ir plakant nuvaryti jį į Gangro miestą, kad ten jis būtų sudegintas. Kelias buvo nelengvas, ir kariai lydėję pasmerktąjį, visiškai išseko nuo troškulio. Iš nevilties jie ėmė prašyti šventojo, kad jo Dievas duotų jiems gerti. Romus šventasis pasigailėjo savo budelių. Jo maldomis iš akmens ištryško tyro vandens šaltinis.
Kareiviai buvo sukrėsti. Jie nuoširdžiai gailėjosi šventojo ir net norėjo jį paleisti, tačiau, išsigandę bausmės, vis dėlto nuvedė jį į Gangrą. Ten šv. Kalinikas su džiaugsmu dėkodamas Viešpačiui, suteikusiam jam kankinio vainiką, pats įžengė į liepsnas, ir Dievas pasiėmė jo sielą. Jo kūnas visgi liko nepažeistas, ir tikintieji garbingai jį palaidojo.
