Šv. Kalistratas gimė Kartachenoje. Jo tėvas ir senelis buvo kariai. Senelis Neoskoras tarnavo Palestinoje Judėjos vietininko prokuratoriaus Poncijaus Piloto kariuomenėje ir tapo Kristaus kančių, Jo mirties ir prisikėlimo liudininku. Jis įtikėjo Kristų ir priėmė iš Apaštalų šv. Krikštą. Grįžęs namo jis su savimi parsinešė brangiausiąjį perlą – tikėjimą Kristumi. Šią brangenybę jis paliko savo sūnui bei visiems namiškiams, pasakodamas jiems apie Viešpatį Jėzų Kristų tai, ką buvo pats matęs ir ką išgirdo iš Apaštalų.
Kaip ir jo senelis bei tėvas, šv. Kalistratas tapo kariu. Tarp savo bendražygių-pagonių jis išsiskyrė padoriu elgesiu ir romumu.
Gavęs iš senelio ir tėvo brangiausią palikimą, kurio niekas negalėjo pavogti, šv. Kalistratas gausiai dalino jį visiems, kam galėjo. Jis slaptai mokė krikščionybės, gelbėdamas žmonių sielas. Savo aplinkos žmonių jis buvo laikomas įtartinu ir buvo nuolat akylai stebimas, siekiant įsitikinti, ar jis yra krikščionis, ar ne.
Šv. Kalistratas dažniausiai meldėsi naktimis, kai visi miegojo. Kartą vienas karys išgirdo jo maldą ir įskundė jį viršininkui. Tas ištardė šventąjį ir vertė jį paaukoti aukas stabams, tačiau šv. Kalistratas tvirtai atsisakė.
Tada viršininkas liepė jį mušti, o po to, nusilpusį ir kraujuojantį, vilkti ant aštrių akmenų. Šventasis nepalūžo: jo valia liko tvirta ir jis drąsiai kentė egzekucijas.
Kalistratai, – tarė karvedys, – jei nepaaukosi dievams, tuojau pat liepsiu įmesti tave į jūrą: jaudinuosi, kad jei nebūsi nužudytas, apgausi ir kitus karius.
O didis nusidėjėli, – atsakė jam kankinys, – jaudiniesi, kad nesumenkėtų būrys, pavaldus tavo tėvui šėtonui, o aš tikiu, kad su Dievo pagalba pagausės Kristaus kaimenė, ir kad galėsiu įtvirtinti jų tikėjimą ir kad šiame mieste pastatysiu bažnyčią.
Kankintojas liepė užsiūti jį į odinį maišą ir paskandinti jūroje.
Tačiau Dieviškoji Apvaizda nulėmė kitaip: maišas, užkliuvęs už aštraus akmens, praplyšo, o delfinai išnešė šv. kankinį į sausumą. Pamatę tokį stebuklą, 49 karių įtikėjo Kristų. Tada viršininkas liepė juos visus negailestingai mušti ir kartu su šv. Kalistratu įkalino kalėjime.
Kalėjime šv. Kalistratas toliau skelbė Dievo žodį, drąsino savo bendrus. Atvesti į teismą, kankiniai drąsiai išpažino Kristų. Jiems surišo rankas ir metė į vandenį, tačiau jų pančiai suiro. Kariai liko vandenyje ir stovėjo ten, džiūgaudami, kad priima šv. Krikštą ir kad gali liudyti savo tikėjimą kankinyste. Virš jų galvų pasirodė šviesus vainikas ir visi išgirdo balsą: „Būkite drąsūs, Kalistratai ir jo kaimene; palaiminti keliaukite į amžinybę“. Tada sudrebėjo žemė, o netoliese buvęs stabas nukrito ir sudužo. Regėję tokį ženklą, įtikėjo dar 135 kariai.
Viršininkas, bijodamas, kad nesukiltų kariuomenė, nusprendė jų netardyti, o šv. Kalistratą kartu su 49 kariais vėl įkalino. Kalėjime jie karštai meldėsi ir dėkojo Sutvėrėjui, suteikusiam jiems jėgų ir drąsos priimti kančias. Naktį juos slaptai nužudė – sukapojo kardais. Jų palaikus garbingai palaidojo įtikėjusieji 135 karių. Vėliau šv. Kalistrato ir jo bendražygių nukankinimo vietoje buvo pastatyta nauja bažnyčia. Taip mieste atsirado Kristaus šventovė, kaip ir buvo išpranašavęs šventasis kankinys.
