Šventasis kankinys Klemensas, Romos popiežius, gimė Romoje turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Nuo mažens likimas jį išskyrė su šeima, jį užaugino ir auklėjo svetimi žmonės. Jaunuolis gavo puikų išsilavinimą, jį supo prabanga, jis buvo mielai sutinkamas imperatoriaus dvare. Tačiau visa tai jo nedžiugino, pagoniški mokslai neduodavo atsakymo į pagrindinį jį kamuojantį klausimą – kokia yra gyvenimo prasmė?
Jaunuolis prarado viltį, kad jo paslaptingai dingę tėvai ir broliai tėra gyvi, ir liūdėjo jų, tarsi mirusių. Kartu jis nuolat galvojo ir apie savo būsimą baigtį, kadangi gerai suprato, jog visi yra mirtingi. Tačiau, nežinodamas, kur jis atsidurs po mirties ir ar yra kažkoks gyvenimas aname pasaulyje, jis niekur nerado paguodos.
Kai sostinę pasiekė žinia apie Kristų ir Jo mokymą, šv. Klemensas paliko namus ir iškeliavo į svetimas žemes ieškoti apaštalų. Aleksandrijoje jis sutiko apaštalą Barnabą. Jaunuolis įdėmiai klausėsi jo skelbiamo Dievo žodžio ir sugėrė jį visa širdimi. Atvykęs į Palestiną, šv. Klemensas priėmė iš ap. Petro šventąjį Krikštą ir tapo šio apaštalo ištikimu padėjėju.
Tarp šv. apaštalo Petro mokinių buvo ir du dvyniai – Faustinas ir Faustinianas. Tai buvo šv. Klemenso seniai prarasti broliai, bet nei jis jų, nei jie jo neatpažino, nes buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų nuo jų išsiskyrimo. Šv. Klemenso šeimos istorija buvo tokia.
Šv. Klemenso tėvai Faustas ir Matfidija buvo turtingi, kilmingi patricijai, Romos imperatorių giminaičiai. Vyras ir žmona buvo uolūs pagonys, šventai tikėję į stabus. Jiems gimė dvyniai, kuriems tėvai davė Faustino ir Faustiniano vardus, vėliau gimė dar vienas vaikas – Klemensas.
Klemenso tėvas turėjo brolį – nedorą, piktą žmogų. Paveiktas Matfidijos grožio ir apimtas gašlaus geismo, jis įkalbinėjo ją nuodėmei. Tačiau Matfidija visais būdais priešinosi ir stengėsi atsikratyti gundytojo. Tačiau niekam nepasakojo apie savo nelaimę, net vyrui, bijodama užsitraukti gėdą visai jų garbingai giminei.
Galiausiai, matydama, kad nepajėgia išsilaisvinti nuo persekiojimų, ji nusprendė pasišalinti. Kartą ji kreipėsi į vyrą, sakydama šitaip: „Mano viešpatie, šiąnakt mačiau stebuklingą sapną: regėjau garbingą senyvą vyrą, kuris buvo tarsi vienas iš dievų, sakantį man: jeigu tu ir tavo sūnūs dvyniai nepaliksite Romos dešimčiai metų, kartu su jais tuojau pat mirsi kančiose“.
Taip išsiskyrė Faustas ir Matfidija, daug raudodami ir liūdėdami. Matfidija išplaukė su dviem sūnumis, o vyras liko Romoje su jauniausiuoju – Klemensu.
Matfidijai keliaujant jūra, kilo baisi audra, laivas paskendo ir nedaug kas teišsigelbėjo. Matfidiją bangos išnešė į krantą. Ji gailiai verkė savo paskendusių sūnų ir net norėjo nusiskandinti. Tačiau vietiniams gyventojams pagailo jos, viena moteris apgyvendino Matfidiją savo namuose ir jos abi darbavosi savo rankomis, kad galėtų pragyventi. Taip ji praleido dvidešimt keturis metus.
Tuo metu Faustas, nesulaukdamas iš žmonos ir vaikų jokių žinių, kelis kartus siuntė vergus jų ieškoti, tačiau niekas nerado nei Matfidijos, nei berniukų. Tada Faustas pats leidosi ieškoti savo artimųjų, o Klemensą paliko namuose. Faustas apėjo visą imperiją, bet nerado nė jų pėdsako. Galiausiai jį apėmė toks sielvartas, kad jis nebepanoro net sugrįžti namo, negalėdamas laimingai gyventi šiame pasaulyje be savo mylimos žmonos. Jis keliavo per svetimas žemes, kaip elgeta, niekam neatskleisdamas savo vardo.
Faustinas ir Faustinianas, saugomi Dievo, sudužus laivui, nenuskendo. Išmestus į krantą juos pamatė jūros plėšikai: jie suėmė berniukus ir pardavė juos Palestinoje. Juos nusipirko viena moteris, vardu Justina. Ji auklėjo berniukus, tarsi savo sūnus, leido juos į mokslus. Berniukai gavo puikų pagonišką išsilavinimą, tačiau vėliau, išgirdę Evangelijos žodį, pasikrikštijo ir nusekė paskui apaštalą Petrą.
Kartą apaštalui Petrui paklausius dėl jo giminės, Klemensas papasakojo jam visą savo šeimos istoriją: kaip jo motina su dviem dvyniais išplaukė ir nebegrįžo, kaip praėjus keturiems metams tėvas išplaukė jų ieškoti ir taip pat nebegrįžo, ir kad per dvidešimt metų jis, Klemensas, nebuvo gavęs jokios žinios apie savo artimuosius.
Tuo metu laivas sustojo prie vienos salos. Ap. Petras, vaikščiodamas ja, pamatė senolę, prašančią išmaldos. Jis nuspėjo, kad ši moteris yra svetimšalė ir paklausė jos apie jos gimtinę. Giliai atsidususi moteris papasakojo jam visą savo istoriją. Išgirdęs ją, ap. Petras suvokė, kad tai yra Matfidija ir tarė jai:
Pažįstu tavo jauniausiąjį sūnų: jis dabar yra šioje šalyje.
Jiems besiartinant prie laivo, pasirodė Klemensas. Moteris, pamačiusi jį, tuojau pat pažino, nes Klemensas buvo panašus į savo tėvą, ir paklausė:
Ar tai yra Klemensas, mano sūnus?
Taip, - atsakė apaštalas. – Tai jis.
Taip motina ir sūnus rado vienas kitą ir verkė iš džiaugsmo.
Jiems pasiekus Laodikiją, juos pasitiko Faustinas ir Faustinianas. Jie nustebo, pamatę, kad Klemensą lydi senolė, ir jis papasakojo jiems visą savo istoriją. Tada jie suprato, kad Klemensas yra jų brolis, o moteris – jų motina ir, apsipylę ašaromis, sušuko: „Tai mūsų motina Matfidija, o tu esi mūsų brolis Klemensas. Mes gi esame dvyniai Faustinas ir Faustinianas, kartu su motina išvykę iš Romos“.
Visi kartu jie dėkojo Dievui ir šlovino Jį. Matfidija pasikrikštijo. Tik viena temdė jų džiaugsmą – nebuvo žinių apie tėvą.
Apaštalui Petrui kuriam laikui palikus brolius su motina, jį sutiko senyvas vyras, kuris pagarbiai kreipėsi į apaštalą:
Matau, kad esi išmintingas vyras. Neseniai mačiau tave besimeldžiant, tad laukiau tavęs čia, norėdamas pasakyti: Dievo nėra, nėra jokios Apvaizdos, viskas šiame pasaulyje tėra atsitiktinumas. Tad negaišk savo laiko.
Apaštalui paklausius, kodėl jis taip mano, vyras atsakė:
Aš tikėjau dievais, tačiau jeigu egzistuotų Dievas, Jis išgirstų mane. Juk sielvartauju jau dvidešimt metų. Aš meldžiausi, aukojau, bet viskas veltui.
Šv. Petras pasakė:
Galbūt tavo maldos nebuvo išgirstos, nes kreipeisi ne į Tikrą Dievą?
Jiems besišnekant Petras suvokė, kad jo pašnekovas yra Faustas – Matfidijos vyras ir Klemenso bei jo brolių tėvas, ir pasakė:
Jeigu nori, įtikėk į Tikrą, Vieną Dievą, dangaus ir žemės Sutvėrėją, ir pamatysi savo žmoną ir vaikus.
Petras atvedė Faustą į savo buveinę ir ten pastarasis pamatė Matfidiją ir vaikus. Tada kilo garsus verksmas, nes tėvai ir vaikai verkė iš džiaugsmo. Ir visi, matę jų susitikimą, šlovino Dievą ir dėkojo Jam. Faustas įtikėjo Tikrą Dievą, pasikrikštijo ir kartu su šeima ir ap. Petru iškeliavo skelbti Dievo žodžio.
Tuo metu imperatoriui buvo papasakota šios šeimos istorija ir jis liepė atvežti Faustą ir jo šeimą į Romą. Tą pačią dieną jis surengė puotą jų garbei, o kitą dieną davė jiems daug pinigų, vergų ir tarnaičių. Faustas ir jo žmona nugyveno dievobaimingą gyvenimą, o sulaukę gilios senatvės, išdalino savo turtą vargšams, ir ramiai mirė. O jų vaikai tęsė apaštališką tarnystę.
Ap. Petras spėjo įšventinti šv. Klemensą į Romos vyskupus ir netrukus buvo nukankintas. Mirus keliems kitiems Romos vyskupams, popiežiumi (nuo 92 iki 99 metų) buvo šv. Klemensas.
Jo doras gyvenimas, geraširdiškumas, maldingumas buvo geriausias pavyzdys ir geriausias misionieriškas pamokslas. Daug žmonių įtikėjo Kristų. Pvz., kartą per Velykas pasikrikštijo iš karto 424 įvairių luomų žmonės – vergai, vadovai, net imperatoriaus šeimos nariai.
Pagonys, matydami jo apaštališkų darbų sėkmę, įskundė šv. Klemensą imperatoriui Trajanui (98–117), sakydami, kad šventasis niekina pagoniškus dievus. Imperatorius ištrėmė popiežių į akmens kasyklas, netoli Chersoneso (dab. Sevastopolis).
Daugelis iš šventojo mokinių savo valia nusekė paskui savo mokytoją, nenorėdami su juo išsiskirti. Atvykęs į tremties vietą, šv. Klemensas rado ten daug krikščionių, nuteistų darbui kasyklose. Darbo sąlygos buvo labai sunkios, kaliniai nuolat jautė troškulį, nes ten nebuvo vandens. Šventajam pasimeldus kartu su kitais tremtiniais, Pats Dievas Avinėlio pavidalu nurodė šv. Klemensui, kur reikia kasti: toje vietoje kaliniai iškasė šaltinį, kuris netrukus virto sraunia upe. Šis stebuklas paveikė daugelį žmonių: atėję pamatyti upės ir išgirsti šv. Klemenso pamokslų, daugelis įtikėdavo Kristų. Kasdien šioje upėje pasikrikštydavo mažiausiai po 500 žmonių. Akmens kasyklose buvo iškalta ir bažnyčia, kurioje popiežius atlikdavo pamaldas.
Apaštališki šventojo darbai neįtiko imperatoriui Trajanui. Šv. Klemensą buvo įsakyta nuskandinti (kad krikščionys nerastų jo kūno) – 101 metais jis buvo įmestas į jūrą su inkaru ant kaklo.
Šv. Klemenso mokiniams ir visiems žmonėms karštai besimeldžiant, vandenys atslūgo ir jūros dugne oloje, primenančioje bažnyčią, žmonės rado savo ganytojo šventą kūną. Jiems panorus ištraukti šventąsias relikvijas, šv. Klemenso mokiniams Kornelijui ir Fivai buvo apreiškimas: šventojo kūną palikti jūros dugne, o kasmet jūrą atslūgsianti septynioms dienoms, kad tikintieji galėtų pasimelsti. Taip ir vyko kelis šimtmečius iki IX a.
Paskui 50 metų šventieji palaikai buvo nepasiekiami. IX a. viduryje Chersonesą aplankė šventieji Kirilas ir Metodijus. Sužinoję apie šv. Kelemso relikvijas, glūdinčias jūros dugne, jie paragino vietinį vyskupą Georgijų visiems kartu pasimelsti Viešpačiui, idant Jis atiduotų tikintiesiems Savo apaštalo šventąjį kūną.
Visam miestui karštai pasimeldus, vidurnaktį jūros paviršiuje stebuklingai pasirodė šv. Klemenso relikvijos. Dabar jos saugomos Romoje šv. Klemenso bazilikoje, dalis jų – Kyjive.
Išliko du šv. Klemenso laiškai Korintiečiams – tai ankstyviausias išlikęs krikščioniškas tekstas (iš neįtrauktų į Naujojo Testamento kanoną), įeinantis į Apaštalų mokinių darbus. Štai trumpa ištrauka:
...Taigi nesitenkinkime tik tuo, kad vadinsime Jį Viešpačiu: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ bus išganytas, bet tas kuris elgiasi teisingai“ (plg. Mt 7, 21). Todėl, broliai, išpažinkime Jį mūsų darbais, tarpusavio meile, ne svetimaukime, ne apkalbinėkime vienas kito, ne pavydėkime, o susilaikykime, padėkime, gailėkimės; turime užjausti vienas kitą ir negeisti pinigų. Tokiais darbais išpažinkime Dievą, o ne priešiškais Jam; ir nedera mums žmonių bijoti daugiau, nei Dievo. Todėl Viešpats ir įspėja mus, sakydamas: „Jei būsiu apkabinęs jus ir nepildysite Mano žodžių, atsisakysiu jūsų ir tarsiu[1]: Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!“ (plg. Mt 7, 23; Lk 13, 27).
[1] Šių žodžių nėra Šventajame Rašte.
