Šv. kankinys Lučianas, Antiochijos kunigas, gimė Sirijos mieste Samosatoje. Būdamas 12 metų jis liko našlaitis. Lučianas išdalijo savo turtą vargšams ir išvyko į Edesos miestą pas išpažinėją Makarijų, kurio vadovaujamas uoliai skaitė Šventąjį Raštą ir mokėsi asketinio gyvenimo. Už savo pamaldumą ir uolų krikščionybės skleidimą tarp žydų ir pagonių, šventasis Lučianas buvo įšventintas kunigu. Antiochijoje šv. Lučianas atidarė mokyklą, kurioje surinko daug mokinių ir mokė juos Rašto išminties. Šv. Lučianas dirbo mokslinį darbą, taisė Šventojo Rašto tekstą, kurį buvo iškraipę perrašinėtojai ir eretikai. (Visas graikiškas Biblijos tekstas, kurį jis pataisė, buvo paslėptas sienoje ir rastas šventojo Konstantino Didžiojo laikais). Diokletiano persekiojimo metu šventasis Lučianas buvo suimtas už eretikų smerkimą ir išsiųstas į Nikomidijos kalėjimą, kur devynerius metus stiprino kartu su juo kalėjusių krikščionių tikėjimą, įtikinėdamas juos nebijoti kankinimų ir mirties.
Šventasis Lučianas mirė kalėjime nuo daugybės baisių kankinimų ir bado. Prieš mirtį, norėdamas priimti Švenčiausiąją Komuniją per Epifanijos (Kristaus krikšto) šventę, kankinys-kunigas, prikaustytas prie lovos, ant savo krūtinės atliko Bekrauję Auką, ir visi kalėjime buvę krikščionys priėmė Švenčiausiąją Komuniją. Šventojo kankinio kūnas buvo įmestas į jūrą, bet po 30 dienų delfinai jį ištraukė į krantą. Tikintieji garbingai palaidojo ilgai kentėjusį šventojo Liucijono kūną.
