Šventasis kankinys Platonas, šventojo kankinio gydytojo Antiocho brolis (minėjimas liepos 29 d.), gimė Ankyros mieste Galatijoje, pamaldžioje šeimoje. Dar būdamas jaunas, jis paliko namus ir keliavo po miestus, su užsidegimu skelbdamas pagonims Dievo žodį, stebindamas klausytojus savo kalbų įtikinamumu ir grožiu bei giliu helenistinio (senovės graikų) mokslo išmanymu. Už savo pamokslus jis buvo suimtas ir nuvestas į Dzeuso šventyklą, kur buvo teisiamas valdytojo Agripino. Iš pradžių teisėjas mėgino įkalbėti šventąjį išsižadėti Kristaus visaip jam pataikaudamas. Jis patikino jaunuolį, kad savo protu jis galėtų prilygti pačiam didžiajam filosofui Platonui, jei garbintų pagonių dievus. Šventasis Platonas atsakė, kad filosofo išmintis, nors ir didelė, yra laikina ir ribota, o tikroji, amžinoji ir begalinė išmintis glūdi Evangelijos mokyme. Tuomet teisėjas pažadėjo jam duoti gražią dukterį kaip atlygį už išsižadėjimą, o atsisakius pagrasino kankinimais ir mirtimi. Šventasis Platonas atsakė, kad renkasi laikiną mirtį dėl amžinojo gyvenimo. Valdovo kantrybė išseko, ir jis įsakė negailestingai mušti kankinį, o paskui įmesti į kalėjimą.
Kai šventasis Platonas buvo vedamas į kalėjimą, jis kreipėsi į žmones, susirinkusius prie šventyklos, ragindamas juos nenutolti nuo krikščionių tikėjimo. Po septynių dienų kankinys Platonas vėl buvo atvestas į Agripino teismą Dzeuso šventykloje, kur jau buvo paruošti kankinimo įrankiai: verdantys katilai, įkaitinta geležis, aštrūs kabliai. Teisėjas pasiūlė kankiniui rinktis: aukoti pagonių dievams arba išbandyti šių įrankių galią. Šventasis ir vėl griežtai atsisakė garbinti stabus, todėl po kankinimų buvo įmestas į kalėjimą ir ten be maisto ir vandens laikytas 18 dienų. Tačiau matydamas, kad net ir tai kankinio nepalaužė, mainais už gyvybę ir laisvę jam buvo pasiūlyta tik pasakyti: „Didis yra dievas Apolonas“. „Nenoriu nusidėti ir vienu žodžiu“, – atsakė kankinys. Agripino įsakymu šventajam kankiniui Platonui buvo nukirsta galva († 302 arba 306 m.).
