Šv. kankinys Sozontas buvo piemuo iš Likaonijos. Jis atidžiai studijavo Šventąjį Raštą ir mėgdavo dalytis savo žiniomis apie vienintelį Dievą kartu su juo susirinkusiais piemenimis. Jo dėka daugelis įtikėjo į Kristų ir pasikrikštijo. Vieną naktį, sėdėdamas po ąžuolu, jis išvydo regėjimą, kuriame buvo kviečiamas priimti kankinystę už Kristų. Netrukus šv. Sozontas nuvyko į Kilikijos miestą Pompeopolį, kuriame buvo rengiama pagoniško auksinio stabo, stovėjusio šventykloje, garbinimo šventė. Niekieno nepastebėtas šventasis Sozontas įžengė į šventyklą, nulaužė auksinio stabo ranką ir, ją suskaldęs, auksą išdalijo vargšams. Stabo rankos dingimas sukėlė didelį nerimą ir sumaištį mieste: daug žmonių buvo įtariami, tardomi ir kankinami. Nenorėdamas, kad kiti žmonės dėl jo kentėtų, šventasis Sozontas nuvyko pas imperatorių Maksimianą (284-305) ir pareiškė, kad būtent jis nulaužė stabo ranką. „Padariau tai, – sakė jis, – norėdamas įsitikinti jūsų dievo, kuris visiškai man nesipriešino, bejėgiškumu. Jis ne dievas, o nebylus ir kurčias stabas. Norėčiau, kad jis visas būtų sudaužytas į gabalus, ir kad žmonės daugiau nebegarbintų savo rankų kūrinio“. Imperatorius, labai supykęs, įsakė negailestingai kankinti šventąjį Sozontą. Jį pakabino ant medžio, o kūną išdraskė geležiniais kabliais, paskui ant kojų užmovė geležinius batus su vinimis viduje ir vedžiojo po miestą. Paskui jį vėl pakabino ir mušė geležinėmis lazdomis tol, kol sulaužė jo kaulus.
Kentėdamas baisias kančias, šventasis Sozontas atidavė savo dvasią Dievui (apie 304 m.). Imperatoriaus įsakymu tarnai užkūrė didelę ugnį, kad sudegintų kankinio kūną, bet staiga blykstelėjo žaibas, sudundėjo griaustinis ir smarkus lietus užgesino ugnies liepsnas. Naktį krikščionys paėmė kankinio kūną ir palaidojo. Prie jo kapo ir toje vietoje, kur šventasis kankinys turėjo regėjimą, išgijo daugybė ligonių.
Vėliau, šventojo kankinio kančioms atminti, buvo pastatyta bažnyčia.
