Šv. Kirijakas gimė Korinte kunigo šeimoje. Dar būdamas vaikas, jis jau tarnavo bažnyčioje – buvo skaitovas, t.y. garsiai skaitė per pamaldas Šventojo Rašto ištraukas. Dažnai skaitydamas Šventąjį Raštą, jis karštai pamilo Viešpatį ir geidė savo gyvenimą padovanoti Dievui. Trokšdamas įtikti Dievui nepriekaištingu gyvenimu, jaunuolis mąstė apie savo gyvenimo kelio pasirinkimą. Kartą per pamaldas jis išgirdo: „Jei kas nori eiti paskui Mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka Manimi“ (Mt 16, 24). Šie Evangelijos žodžiai taip sukrėtė jaunuolį, kad iš karto po mišių, nieko neįspėjęs, jis išplaukė į Jeruzalę. Jaunasis piligrimas aplankė šventas vietas, paskui kurį laiką praleido keliuose vienuolynuose ir galiausiai priėmė vienuolystės įžadus. Vadovaujamas išmintingiems asketams, pvz., šv. Gerasimui iš Jordanijos dykumos, jaunuolis dvasiškai tobulėjo. Po kurio laiko šv. Kirijakas apsigyveno nuošalioje celėje, kur praleido 10 metų neištardamas nė žodžio.
485 m. jis atėjo į šv. Charitono vienuolyną, kuriame visi ateinantys vienuoliai, net ir patyrę, turėjo pereiti neofitams skirtą dvasinį auklėjimą. Kelis metus tėvas Kirijakas kartu su kitais asketais nuolankiai atliko bendrus darbus. Kai jam sukako 37 metai, jis buvo įšventintas į diakonus, o 502 m. – į kunigus ir palaimintas kanonarcho tarnystei. Šiame vienuolyne šventasis praleido 30 metų.
Kai jam sukako 70 metų, jis kartu su savo mokiniu iškeliavo į dykumą. Ten atsiskyrėliai mito tik karčia žole, kuri, šventajam pasimeldus, tapdavo valgoma. Po penkerių metų žmonės sužinojo apie šventąjį ir pradėjo jį laikyti, prašydami jo maldų ir pagalbos. Šv. Kirijakas, troškęs nuolankumo ir vienatvės, išėjo į kitą dykumą, kur praleido dar penkeris metus. Bet ir ten pradėjo ateiti ligoniai ir demonų apsėstieji, kurie išgydavo šventojo maldomis.
Dar po kurio laiko broliai iš šv. Charitono vienuolyno įkalbėjo jį sugrįžti, prašydami jo maldų: vienuolynas ir aplinkui esančios žemės buvo siaubiamos baisios epidemijos ir bado. Vienuolyne jis apsigyveno toje pačioje oloje, kur kadaise gyveno pats šv. vienuolis Charitonas.
Šv. Kirijakas labai padėjo Bažnyčiai kovoje su Origeno erezija. Šventasis savo maldomis ir pamokymais grąžindavo paklydėlius į tikrojo tikėjimo vagą, sustiprindavo jų sielas.
Būdamas jau 99 metų uolusis asketas vėl pasišalino į dykumą. Ten jam tarnavo milžiniškas liūtas, kuris pakluso vienuoliui ir valgė iš jo rankų. 554 m., likus dviems metams iki mirties, šv. Kirijakas, vienuolių prašymu, vėl sugrįžo į vienuolyną ir apsigyveno toje pačioje oloje. Iki pat gyvenimo pabaigos šventasis senolis buvo budrus, uolus, per mišias neprisėsdavo, niekada nelikdavo be darbo: nuolat meldėsi arba dirbo. Prieš mirtį jis sukvietė visus brolius, juos palaimino ir melsdamasis iškeliavo į amžinybę, būdamas 109 metų.
