Šv. kunigaikštis Aleksandras Nevskis gimė 1219 metais Pereslavlio mieste. Tėvai – kunigaikštis Jaroslavas ir kunigaikštienė Teodosija – su didele meile auklėjo jį kartu su jo vyresniuoju broliu Andriejumi. Labiausiai tėvams rūpėjo, kad vaikai augtų dievobaimingi, tad mokė juos iš šventųjų knygų – Evangelijos ir Psalmyno. Psalmyne tais laikais visi ieškojo ir rasdavo pastiprinimą ir paguodą sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai vien tik Dievas tegalėjo padėti.
Šv. Aleksandras vengė triukšmingų žaidimų. Jo mėgstamiausias užsiėmimas buvo šventųjų knygų skaitymas, o geriausias poilsis – nuoširdi malda, kurios jis išmoko iš savo motinos.
Senovės kunigaikščių šeimose daug dėmesio buvo skiriama ir fiziniam lavinimui: buvo ugdomi jėga ir vikrumas, mokomasi kautis kardu ir mesti ietį, jodinėti ir t.t. Kunigaikštis turėjo būti ne tik dvasiškai brandus, būti ne tik Kristaus karys, bet ir mokėti apginti savo žemę bei Bažnyčią – tiek žodžiu, tiek kalaviju. Dievobaimingas kunigaikštis Aleksandras, kurį amžininkai vadino „nenugalimu vyčiu“, tobulai įvaldė šiuos mokslus ir savo bendražygiams buvo ne tik karvedys, bet ir narsumo įkvėpimas.
Būdamas šešiolikos metų, 1236 metais, šv. Aleksandras tapo Didžiojo Naugardo valdovu. Tai buvo didelis, triukšmingas, nepriklausomas miestas. Jo gyventojai patys kvietėsi kunigaikščius, o neįtikusius išvarydavo. Tačiau jaunąjį kunigaikštį naugardiečiai pamilo, kadangi Aleksandras valdė dorai ir teisingai.
Visus miesto svečius sužavėdavo kunigaikščio grožis. Bet dar labiau jis patraukdavo savo amžininkus dvasiniu grožiu, kuris tais laikais atrodė neįtikėtinas.
Aleksandrui reikėjo daug išminties, norint prisiderinti prie nepriklausomų naugardiečių, bet kartu neprarasti ir savo autoriteto. Ne vieną kartą teko iškęsti miestiečių sukilimus, baisų badą, karo grėsmę. Tačiau tai buvo tik išbandymų pradžia.
Dar 1223 metais, kai Aleksandras buvo dar labai mažas, į Rusią įsiveržė mongolų-totorių kariai. Nuo 1237 m. daugiau nei dviem šimtams metų daugelis Rusios žemių tapo pavaldžios Aukso Ordai. Didysis Naugardas liko nenusiaubtas, tačiau pavojai grėsė iš kitos pusės: savo antpuolius pradėjo kryžiuočiai, tikėdamiesi lengvai užvaldyti pasienio miestus. Dievobaimingas kunigaikštis Aleksandras numatė sunkią kovą ir pradėjo jai ruoštis. Ši kova už jam patikėto miesto laisvę tęsėsi beveik visą jo gyvenimą. Pagrindinėje Naugardo Šv. Sofijos bažnyčioje (Dieviškosios Išminties), kunigaikštis karštai, su ašaromis meldė Dievo ir Dievo Motinos pagalbos.
Mūšiui kunigaikštį palaimino Naugardo vyskupas Serapionas. Paskui kunigaikštis liepė išdalinti išmaldą vargšams ir prašyti jų maldų, o pats išėjo prie savo negausios kariaunos, kad padrąsintų nerimaujančius karius.
„Dievas ne su stipriais, o su teisiais“, – pasakė Aleksandras. Jie greitai iškeliavo pasitikti priešo ir Nevos upės krante įvyko garsusis mūšis, dėl kurio Aleksandras buvo pavadintas Nevskiu. Priešai buvo sutriuškinti ir dievobaimingas Aleksandras, padėkojęs Dievui už Jo stebuklingą pagalbą, su didele šlove sugrįžo į Naugardą, kur jį pasitiko triumfuojantys miestiečiai. Buvo daug kitų mūšių, kuriuos Aleksandras, padedamas Dievo, laimėjo, tačiau jam teko ginti savo žmones ne tik kalaviju...
Žinia apie narsų Naugardo kunigaikštį pasiekė chaną Batijų. Šis panoro pamatyti Aleksandrą, apie kurį tiek daug buvo kalbama, ir liepė jam nedelsiant atvykti į Ordą, pasakęs: „Dievas man pavergė daugybę tautų, nejaugi tu vienas nenusilenksi man? Jei nori išsaugoti savo žemę, ateik ir nusilenk man“.
Neįmanoma buvo nepaklusti grėsmingo valdovo įsakymui ir dievobaimingas kunigaikštis leidosi į tolimą kelionę.
Jo laukė nežinomybė. Jo tėvas buvo Ordoje priimtas garbingai, tačiau dėl to reikėjo iškęsti pažeminimą. Pas chaną atvykstantys kunigaikščiai buvo verčiami pereiti per apvalančią ugnį, jiems buvo liepiama nusilenkti krūmams, mirusiųjų chanų dvasioms ir t.t. Ne visi kunigaikščiai pakluso tokiems krikščionį žeminantiems įsakymams, ir už savo nepaklusnumą sumokėdavo gyvybėmis.
Aleksandrui atvykus į Ordą, totoriai, prieš nuvesdami jį pas chaną, liepė kunigaikščiui atlikti pagoniškus ritualus. Tačiau jis atsisakė: „Esu krikščionis, – tarė jis, – ir man nepridera nusilenkti tvariniams. Aš garbinu Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, Vieną Dievą, šlovinamą Trejybėje, Kuris sutvėrė dangų ir žemę ir viską, kas juose“. Ramus ir tvirtas atsakymas nustebino chano dvariškius. Bet dar labiau jie nustebo, kai Batijus, sužinojęs, kad Aleksandras atsisakė atlikti ritualus, nešūktelėjo, kaip įprasta: „Mirtis!“, bet liepė nebeversti kunigaikščio ir greičiau jį atvesti.
„Karaliau, – kreipėsi į chaną šventasis, nusilenkdamas jam, – aš nusilenkiu tau, nes esi Dievo apdovanotas būti karaliumi. Tačiau nenusilenksiu tvariniams. Esu Vieno Dievo tarnas, Jį aš garbinu ir Jam lenkiuosi“.
Batijus ilgai grožėjosi Aleksandro skaisčiu, drąsiu veidu ir galiausiai tarė savo dvarininkams: „Teisingai man pasakojo apie jį: nėra jam lygiųjų tarp kunigaikščių“.
Batijus buvo ne savarankiškas valdovas, o tik didžiojo chano vietininkas. Didysis chanas gyveno Karakorume, kalnuotame Gobio dykumos pakraštyje už Baikalo. Pagerbę savo artimiausią vadovą – Ordos chaną, – kunigaikščiai turėjo keliauti pas mongolų didįjį chaną, į jo tolimą sostinę. Ši ilga ir pavojinga kelionė laukė ir dievobaimingo Aleksandro.
Azijos valdovas maloniai jį priėmė. Kunigaikštis dar kurį laiką gyveno mongolų sostinėje, stebėdamas jų būdą, ir tik 1250 m. jis kartu su broliu Andriejumi grįžo namo.
Taip prasidėjo dar viena dievobaimingo kunigaikščio tarnystė vardan tėvynės. Visas savo jėgas jis atidavė tam, kad palengvintų savo žmonėms totorių jungą. Jis dosniai išdalindavo savo iždą, kad iš totorių būtų išperkami belaisviai. Rūpinosi ir kad iš belaisvių nebūtų atimta jų paskutinė ir pagrindinė paguoda – malda ir Liturgija. Daug kartų jam dar teko keliauti į Ordą, nežinant, kas jo laukia, kad nuramintų chaną, pykstantį dėl Rusios žmonių nepaklusnumo.
Grįždamas namo po vienos iš tokių kelionių, kunigaikštis smarkiai susirgo. Nujausdamas artėjančią mirtį, jis pasikvietė vienuolį hegumeną ir pasiprašė, kad būtų įšventintas į vienuolius. Jam buvo duotas Aleksiejaus vardas. Priėmęs Šventąją Eucharistiją ir atsisveikinęs su visais, kunigaikštis-vienuolis tyliai paliko šį pasaulį, patikėjęs savo tyrą sielą Viešpačiui, Kuriam tarnavo visą savo žemiškąjį gyvenimą. Tai įvyko 1263 metų spalio 14 dieną. Šventasis mirė, dar neturėdamas 45-ių metų. Mūšiuose niekas jo nenugalėjo, tačiau jo tarnystė atėmė daug jėgų – kunigaikščio titulas, kuris tais sunkiais laikais išties buvo erškėčių vainikas, reikalavo nuolatinės įtampos ir suteikdavo vien tik sielvartą ir nerimą.
Spalio 23 d. Vladimiro mieste, metropolitui, kunigams ir dalyvaujant nesuskaičiuojamai daugybei žmonių, vyko iškilmingos laidotuvės. Viešpats paguodė gedinčius, parodęs jiems stebuklą. Kai vienas iš vienuolių prisiartino prie karsto, norėdamas atlenkti kunigaikščio ranką, kad, pagal stačiatikių tradiciją, į ją būtų įdėtas ritinys su atleidimo malda, velionis, tarsi gyvas, pats ištiesė ranką, priėmė ritinį ir paskui vėl sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Visi buvo nepaprastai nustebę ir šlovino Viešpatį, parodžiusį tokį ženklą. Kunigaikščio karstą pagarbiai palaidojo Kristaus Užgimimo vienuolyne Vladimiro mieste.
1724 m., Petro I-ojo įsakymu, šventosios kunigaikščio relikvijos buvo perkeltos į Sankt Peterburgą. 1922 m. gegužės mėnesį, pagal bolševikų valdžios nutarimą, relikvijos buvo nepagarbiai išimtos, bet nesunaikintos, o perduotos į Religijos ir ateizmo muziejų. 1989 metais jos buvo grąžintos į Aleksandro Nevskio lauros Šventosios Trejybės soborą. Ten relikvijos yra ir iki šiol.
O šventasis visada yra arti tų, kurie prašo jo pagalbos, skuba jiems padėti ir meldžiasi už juos ir mus visus prie Dievo sosto. Jau daug stebuklų įvyko šventojo kunigaikščio maldomis ir jų vis nemažėja.
