Šventoji kankinė, lygi apaštalams Teklė gimė Ikonijos (dab. Konija) mieste turtingoje ir gerbiamoje šeimoje. Ji išsiskyrė ypatingu grožiu. Kai jai sukako 18 metų, ji buvo sužadėta su jaunuoliu iš geros giminės. Tačiau, išgirdusi šv. apaštalo Povilo mokymą, ji visa širdimi pamilo Viešpatį Jėzų Kristų ir nusprendė likti netekėjusi bei visą gyvenimą paskirti Kristaus Žodžio skelbimui.
Jos motina griežtai pasipriešino tokiam Teklės sprendimui ir vertė ją tekėti už jai paskirto jaunuolio. O pastarasis tuo metu kreipėsi į miesto valdovą, apkaltindamas apaštalą Paulių, kad šis turėjęs blogos įtakos jo sužadėtinei. Valdovas įkalino apaštalą, tačiau šv. Teklė naktį pabėgo iš namų, papirko kalėjimo sargybą, atidavusi jai visus savo aukso papuošalus, ir buvo įleista pas apaštalą Paulių. Tris dienas ji praleido ten, būdama apaštalui kaip dukra, įdėmiai klausydamasi jo pamokymų. O šis pasakojo jai apie Kristų, mokė mylėti Dievą. Teklės tuo metu buvo ieškota, galiausiai ją rado kalėjime ir priverstinai parvedė namo.
Teismo nuosprendžiu šv. apaštalas Paulius turėjo palikti miestą, o šv. Teklę vėl vertė tekėti, tačiau ši neišsižadėjo savo meilės Dangiškajam Jaunikiui – Viešpačiui Jėzui Kristui. Nei motinos ašaros, nei jos pyktis, nei valdovo grasinimai – niekas negalėjo pakeisti Teklės sprendimo.
Tada šv. Teklės motina, visiškai praradusi protą, pareikalavo iš teisėjo, kad jos nepaklusniai dukrai būtų paskelbta mirties bausmė. Šv. Teklė turėjo būti sudeginta. Šventoji kankinė drąsiai žengė į ugnį ir persižegnojo. Tą akimirką jai pasirodė Pats Išganytojas, palaimindamas jos tarnystę, o šventosios siela prisipildė neapsakomo džiaugsmo. Liepsna aukštai pliūpstelėjo, paslėpdama Teklę, tačiau jai nepakenkė. Pasigirdo griaustinis ir prasidėjo stipri liūtis su kruša, kuri užgesino ugnį. Kankintojai pabėgo. O šv. Teklė, saugoma Viešpaties, paliko miestą ir, vieno krikščionio padedama, rado apaštalą Paulių. Jis kartu su kitais misionieriais, tarp kurių buvo ir šv. apaštalas Barnabas, slėpėsi oloje netoli nuo miesto ir uoliai meldė Viešpatį, idant Jis sustiprintų jaunąją kankinę.
Keliaudama kartu su jais šv. Teklė skelbė Evangeliją, kol jie pasiekė Antiochijos miestą. Ten ji buvo persekiojama dvarininko Aleksandro, kurį pakerėjo merginos grožis. Šv. Teklė atsisakė tekėti už jo ir tada buvo nuteista mirti už Evangelijos skelbimą. Dukart jai buvo paleisti alkani žvėrys, tačiau jie nepalietė šventosios, o ramiai atsigulė prie jos kojų. Dieviškoji Apvaizda saugojo ją ir kitų egzekucijų metu – nei viena jai nepakenkė. Galiausiai mergelę pririšo tarp dviejų jaučių ir ėmė varyti juos į skirtingas puses įkaitintais strypais, bet stiprios virvės nutrūko kaip voratinklis, jaučiai išsibėgiojo, o šventoji Teklė liko nesužeista. Liaudis šaukė: „Didis yra krikščionių Dievas!“ Pats valdovas išsigando, supratęs, kad mergina saugoma Visagalio Dievo, Kuriam ji tarnauja, ir liepė paleisti šv. Teklę iš kalėjimo.
Šv. ap. Paulius palaimino šventąją apsigyventi Izaurijoje, Seleukijos apylinkėse, kur ji praleido gyvenimą, nenuilsdamai skelbdama Dievo žodį, savo maldomis gydydama ligonius. Daugelis pagonių, klausydamiesi jos, įtikėjo Kristų: ne veltui Bažnyčia vadina šv. Teklę lygią apaštalams. Pasikrikštijo net pagonių žynys: pirmą kartą pamatęs šv. Teklę, jis norėjo ją išprievartauti, tačiau toji, padedama Dievo, taip sudavė jam, kad žynys, parkritęs ant žemės, tris dienas išbuvo tarsi negyvas. Atsipeikėjęs jis pagalvojo, kad matė deivę. O vėliau, klausydamasis šventosios mokymo, įtikėjo Kristų. Dar daug kartų nelabasis siuntė piktuosius žmones, kad pakenktų šv. Teklei, tačiau Dievas saugojo Savo tarnaitę.
Kai šventajai buvo jau 90 metų, prieš ją sukilo pagonių burtininkai ir užkalbėtojai, nes ji nemokamai gydė ligonius. Jie negalėjo suprasti ir patikėti, kad šv. Teklei padeda Kristus ir galvojo, kad ją globoja deivė mergelė Artemidė. Apimti pavydo jie pasiuntė gašlius jaunuolius, kad tie išprievartautų šv. Teklę ir taip atimtų iš jos Artemidės malonę. Šventoji bėgo nuo persekiotojų ir kai tie buvo jau visai arti, ji karštai paprašė Kristaus pagalbos. Tada prasiskyrė kalnas, jame šv. Teklė pasislėpė. Šis kalnas tapo ir jos karstu, o tyroji šventosios siela iškeliavo pas Viešpatį.
Šventoji Bažnyčia gerbia šventą Teklę, vadindama ją „moterų šlove, kenčiančiųjų padejėja, atvėrusia visiems kankinystės kelius“. Šventosios apaštalams lygios Teklės, pirmosios kankinės, vardas minimas, įšventinant moteris į vienuoles.
