Ant Genezareto ežero kranto, tarp Kafarnaumo ir Tiberiados miestų, buvo nedidelis miestelis, vadinamas Magdala, kurio liekanos išliko iki šių dienų. Dabar jo vietoje yra tik nedidelis Majdelės kaimas.
Šiame Magdalos miestelyje kadaise gimė ir augo moteris, kurios vardas visiems laikams įrašytas į Evangelijos istoriją. Evangelijoje rašoma, kad Viešpats išvarė iš Marijos septynis demonus. Nuo išgydymo akimirkos Marija pradėjo naują gyvenimą. Ji tapo ištikima Išganytojo mokine.
Evangelija pasakoja, kad Marija Magdalietė sekė paskui Viešpatį, kai Jis su apaštalais keliavo per Judėjos ir Galilėjos miestus ir kaimus skelbdamas Dievo karalystę. Kartu su pamaldžiomis moterimis – Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daug kitų moterų, kurios šelpė juos savo turtu (Lk 8, 1-3) ir, be abejo, skelbė Evangeliją kartu su apaštalais, ypač tarp moterų. Akivaizdu, kad evangelistas Lukas ją mini kartu su kitomis moterimis, kai pasakoja apie Kristaus ėjimą į Golgotą, kai po nuplakimo Jis nešė sunkų Kryžių ir buvo išvargęs nuo jo svorio, moterys ėjo paskui Jį verkdamos ir raudodamos, o Jis jas guodė. Evangelija pasakoja, kad Marija Magdalietė taip pat buvo Golgotoje Viešpaties nukryžiavimo akimirką. Kai visi Išganytojo mokiniai išsilakstė, ji kartu su Dievo Motina Mergele Marija ir apaštalu Jonu be baimės pasiliko stovėti prie kryžiaus.
Marija Magdalietė buvo Jam ištikima ne tik Jo šlovės dienomis, bet ir Jo didžiausio pažeminimo ir pasmerkimo metu. Kaip pasakoja Evangelistas Matas, ji taip pat dalyvavo Viešpaties laidotuvėse. Jos akyse Juozapas ir Nikodemas nunešė Jo nekvėpuojantį kūną į kapą. Jos akyse jie dideliu akmeniu užvertė įėjimą į olą, į kurią buvo įnešta Gyvybės saulė...
Ištikima įstatymui, kuriame buvo išauklėta, Marija kartu su kitomis moterimis visą kitą dieną ilsėjosi, nes šabas buvo labai svarbi diena, tais metais sutapusi su Velykų švente. Vis dėlto, prieš poilsio dieną moterys spėjo apsirūpinti kvepalais, kad pirmąją savaitės dieną, auštant galėtų ateiti prie savo Viešpaties ir Mokytojo kapo ir pagal žydų paprotį patepti Jo kūną laidotuvių kvepalais.
Reikia manyti, kad susitarusios pirmąją savaitės dieną anksti ryte eiti prie kapo, šventosios moterys, penktadienio vakarą išvykusios į savo namus, neturėjo galimybės susitikti viena su kita šabo dieną, todėl, vos tik išaušus kitos dienos šviesai, jos ėjo prie kapo ne kartu, bet kiekviena iš savo namų.
Evangelistas Matas sako, kad moterys atėjo prie kapo auštant, arba, kaip rašo evangelistas Morkus, labai anksti, saulei tekant; evangelistas Jonas, tarsi papildydamas juos, sako, kad Marija atėjo prie kapo labai anksti – „dar neišaušus“. Matyt, ji nekantriai laukė nakties pabaigos, bet prieš aušrą, kai dar tvyrojo tamsa, nubėgo į tą vietą, kur gulėjo Viešpaties kūnas.
Taigi Marija atėjo prie kapo viena. Pamačiusi, kad akmuo nuverstas nuo olos, ji išsigandusi nuskubėjo į vietą, kur gyveno Petras ir Jonas, artimiausi Kristaus apaštalai. Išgirdę keistą žinią, kad jų Viešpats buvo paimtas iš kapo, abu apaštalai ten nubėgo ir apstulbo, pamatę drobules ir suvyniotą skarą. Apaštalai išėjo ir niekam nieko nesakė, o Marija stovėjo prie įėjimo į olą ir verkė. Čia, šiame tamsiame kape, jos Viešpats neseniai gulėjo be kvapo. Norėdama įsitikinti, kad kapas tikrai tuščias, ji priėjo prie jo – ir čia ją staiga nušvietė akinanti šviesa. Ji pamatė du angelus baltais drabužiais, sėdinčius vieną prie galvos, kitą – prie kojų, kur prieš tai buvo padėtas Jėzaus kūnas. Išgirdusi klausimą: „Moterie, ko verki?“, ji atsakė tais pačiais žodžiais, kuriuos ką tik buvo ištarusi apaštalams: „Kad paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo“. Tai ištarusi, ji atsisuko ir tą akimirką pamatė prisikėlusį Jėzų, stovintį prie kapo, bet Jo neatpažino.
Jis paklausė Mariją: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, kad mato sodininką, atsakė: „Viešpatie, jei jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš jį pasiimsiu.“
Bet tą akimirką ji atpažino Viešpaties balsą – balsą, kuris jai buvo pažįstamas nuo tos dienos, kai Jis ją išgydė. Tai buvo balsas, kurį ji girdėjo tomis dienomis, tais metais, kai kartu su kitomis dievobaimingomis moterimis sekė Viešpatį per visus miestus ir miestelius, kur buvo skelbiamas Jo pamokslavimas. Iš jos krūtinės išsiveržė džiaugsmingas šauksmas: „Rabuni!“, tai reiškia „Mokytojau“.
Pagarba ir meilė, švelnumas ir begalinis palankumas, Jo pranašumo, kaip didžio Mokytojo, įvertinimas ir pripažinimas – viskas susiliejo tame viename šauksme. Ji nebegalėjo nieko daugiau pasakyti ir krito prie Mokytojo kojų, kad nuplautų jas džiaugsmo ašaromis. Tačiau Viešpats jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“
Ji atsitokėjo ir vėl nubėgo pas apaštalus vykdyti valios To, kuris ją siuntė pranešti žinią. Ji vėl įbėgo į namus, kur apaštalai tebebuvo sumišę, ir paskelbė jiems džiugią žinią: „Aš mačiau Viešpatį!“ Tai buvo pirmasis pasaulyje pranešimas apie Prisikėlimą.
Apaštalai turėjo skelbti gerąją naujieną pasauliui, bet ji paskelbė gerąją naujieną patiems apaštalams...
Šventasis Raštas mums nepasakoja apie Marijos Magdalietės gyvenimą po Kristaus prisikėlimo, tačiau galime neabejoti, kad jei siaubingomis Kristaus nukryžiavimo akimirkomis ji buvo Jo Kryžiaus papėdėje su Jo skaisčiąja Motina ir Jonu, tai ji buvo su jais visą laiką ir po Viešpaties prisikėlimo ir žengimo į dangų. Šventasis Lukas Apaštalų darbų knygoje rašo, kad jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei jo broliais.
Šventoji Tradicija pasakoja, kad apaštalams išvykus iš Jeruzalės pamokslauti į visus pasaulio kraštus, kartu su jais išvyko ir Marija Magdalietė. Drąsi moteris, kurios širdis buvo kupina prisiminimų apie Prisikėlusįjį, paliko gimtąjį kraštą ir išvyko pamokslauti į pagoniškąją Romą. Visur kur tik ėjo, ji skelbė žmonėms Kristų ir Jo mokymą, o kai daugelis netikėjo, kad Kristus prisikėlė, kartojo jiems tai, ką šviesų Prisikėlimo rytą buvo sakiusi apaštalams: „Aš mačiau Viešpatį!“. Taip skelbdama ji keliavo po visą Italiją.
Tradicija pasakoja, kad Italijoje Marija Magdalietė atėjo pas imperatorių Tiberijų (14-37 m.) ir pamokslavo jam apie prisikėlusį Kristų. Pasak Tradicijos, ji atnešė jam raudoną kiaušinį kaip Prisikėlimo, naujo gyvenimo simbolį su žodžiais: „Kristus prisikėlė!“ Tada ji papasakojo imperatoriui, kad jo provincijoje Judėjoje – Jėzus iš Galilėjos, šventas vyras, kuris darė stebuklus ir buvo didis Dievo bei visų žmonių akyse, buvo nekaltai nuteistas, jam buvo įvykdyta mirties bausmė pagal žydų vyriausiųjų kunigų kaltinimus, o nuosprendį patvirtino Tiberijaus paskirtas prokuratorius Poncijus Pilotas.
Marija kartojo apaštalų žodžius, kad tie, kurie tiki Kristų, iš tuščiagarbio gyvenimo buvo atpirkti ne gendančiais sidabru ar auksu, bet brangiu Kristaus – nekalto Avinėlio, krauju.
Marijos Magdalietės dėka tarp krikščionių visame pasaulyje paplito paprotys Kristaus prisikėlimo dieną vieni kitiems dovanoti velykinius kiaušinius. Viename senovės graikų rankraštyje, parašytame ant pergamento ir saugomame bibliotekoje Šventosios Anastazijos vienuolyne, esančiame netoli Tesalonikų, yra Šventųjų Velykų dieną skaitoma kiaušinių ir sūrio pašventinimo malda, kurioje sakoma, kad abatas (hegumenas), dalydamas pašventintus kiaušinius, kalba broliams: „Šį paprotį mes perėmėme iš šventųjų tėvų, kurie išsaugojo šį paprotį nuo pat apaštalų laikų, nes šventoji apaštalams lygi Marija Magdalietė pirmoji parodė tikintiesiems šios džiaugsmingos aukos pavyzdį“.
Marija Magdalietė ir toliau skelbė Evangelijos žinią Italijoje ir pačiame Romos mieste. Akivaizdu, kad būtent ją turi omenyje apaštalas Paulius Laiške romiečiams (Rom 16, 6), kur jis mini Mariją kartu su kitais pasišventusiais, jo žodžiais tariant, „daug triūsusią jūsų labui“. Akivaizdu, kad ji nesavanaudiškai tarnavo Bažnyčiai savo ištekliais ir darbu, patiridama pavojų, ir kartu su apaštalais dalindamasi pamokslavimo darbais.
Pasak Bažnyčios tradicijos, ji pasiliko Romoje iki apaštalo Pauliaus atvykimo, ir dar dvejus metus po jo išvykimo iš Romos po pirmojo teismo proceso. Iš Romos šventoji Marija Magdalietė, jau būdama garbaus amžiaus, persikėlė į Efezą, kur nenuilstamai darbavosi šventasis apaštalas Jonas ir remdamasis jos žodžiais parašė dvidešimtąjį savo Evangelijos skyrių. Ten šventoji ir baigė savo žemiškąjį gyvenimą ir buvo palaidota.
Jos šventosios relikvijos IХ a. buvo perkeltos į Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį ir laikomos vienuolyne šventojo Lozoriaus bažnyčioje. Kryžiaus žygių metu jos buvo perkeltos į Italiją ir laikomos Romoje po Laterano katedros altoriumi. Dalis Marijos Magdalietės relikvijų yra Prancūzijoje, netoli Marselio, kur jos garbei pastatyta didinga šventykla.
Stačiatikių Bažnyčia ypatingai gerbia šventosios Marijos Magdalietės – moters, kurią pats Viešpats pašaukė iš tamsos į šviesą ir iš šėtono valdžios pas Dievą – atminimą.
