Ant Genezareto ežero kranto, tarp Kafarnaumo ir Tiberiados, kadaise stovėjo nedidelis Magdalos miestelis. Jo apylinkėse gimė ir augo moteris, kurios vardas visiems laikams įrašytas į Evangelijos istoriją – šventoji Marija Magdalietė.
Evangelijoje pasakojama, kad Viešpats Jėzus Kristus išvarė iš Marijos septynis demonus (plg. Lk 8, 2). Nuo tos akimirkos jos gyvenimas visiškai pasikeitė: išgydyta Viešpaties malone, ji tapo ištikima Jo mokine ir sekė paskui Jį iki pat Kryžiaus bei kapo.
Marija Magdalietė lydėjo Išganytoją, kai Jis su apaštalais keliavo per Galilėjos miestus ir kaimus, skelbdamas Gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę. Kartu su ja Viešpačiui tarnavo ir kitos pamaldžios moterys: Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana, Zuzana ir daugelis kitų, kurios rėmė Kristų ir Jo mokinius savo turtu (plg. Lk 8, 1–3).
Šventoji Marija liko ištikima Viešpačiui ne tik Jo viešosios tarnystės ir šlovės dienomis, bet ir didžiausio pažeminimo bei kančios valandą. Kai Kristus, pasmerktas mirti, nešė Kryžių į Golgotą, paskui Jį ėjo verkiančios ir raudančios moterys. Tarp jų buvo ir Marija Magdalietė. Ji stovėjo prie Viešpaties Kryžiaus kartu su Švenčiausiąja Dievo Motina ir mylimuoju mokiniu apaštalu Jonu, kai kiti mokiniai iš baimės buvo išsisklaidę.
Marija Magdalietė taip pat matė Viešpaties palaidojimą. Jos akivaizdoje Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas nuėmė nuo Kryžiaus tyrąjį Kristaus Kūną, suvyniojo jį į drobulę ir paguldė naujame kape. Ji matė ir didelį akmenį, kuriuo buvo užritintas įėjimas į olą, priglaudusią Gyvybės Davėjo Kūną.
Laikydamosi Mozės Įstatymo, Marija ir kitos moterys šabo dieną ilsėjosi. Tačiau dar prieš prasidedant šabui jos paruošė kvapiųjų aliejų, kad pirmąją savaitės dieną, anksti rytą, galėtų ateiti prie Mokytojo kapo ir pagal žydų paprotį patepti Jo Kūną.
Evangelistai skirtingais žodžiais apibūdina tą ankstyvą rytą. Evangelistas Matas rašo, kad moterys atėjo auštant, Morkus – labai anksti, saulei tekant, o Jonas pabrėžia, kad Marija Magdalietė atėjo prie kapo dar neišaušus, kai tebebuvo tamsu. Jos meilė Viešpačiui buvo tokia didelė, kad ji nekantriai laukė nakties pabaigos.
Pamačiusi nuo kapo nuristą akmenį, Marija išsigando ir nuskubėjo pas apaštalus Petrą bei Joną. Ji tarė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur Jį padėjo“ (Jn 20, 2). Abu apaštalai nubėgo prie kapo, tačiau, pamatę drobules ir atskirai suvyniotą skarą, netrukus grįžo pas savuosius.
Marija liko stovėti prie kapo ir verkė. Pasilenkusi į olą, ji išvydo du angelus baltais drabužiais, sėdinčius ten, kur anksčiau gulėjo Jėzaus Kūnas. Angelai jos paklausė: „Moterie, ko verki?“ Ji atsakė: „Paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur Jį padėjo“ (Jn 20, 13).
Tai pasakiusi, Marija atsigręžė ir pamatė stovintį Prisikėlusįjį Kristų, tačiau iš pradžių Jo neatpažino. Viešpats paklausė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad tai sodininkas, ji tarė: „Viešpatie, jei tu Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu“ (plg. Jn 20, 15).
Tuomet Kristus pašaukė ją vardu: „Marija!“ Išgirdusi pažįstamą Mokytojo balsą, ji iškart Jį atpažino ir sušuko: „Rabuni!“ – tai reiškia „Mokytojau!“ Šiame viename žodyje susiliejo visas jos džiaugsmas, meilė, pagarba ir atsidavimas Viešpačiui.
Kristus jai tarė: „Nelaikyk Manęs, nes Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas Mano brolius ir pasakyk jiems: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20, 17).
Paklusdama Viešpaties valiai, Marija Magdalietė nuskubėjo pas apaštalus ir paskelbė jiems: „Aš mačiau Viešpatį!“ (Jn 20, 18). Taip ji pirmoji paskelbė Kristaus Prisikėlimo žinią patiems apaštalams. Dėl šios ypatingos tarnystės Bažnyčia ją vadina lygia apaštalams ir apaštalų apaštale.
Šventasis Raštas nedaug pasakoja apie Marijos Magdalietės gyvenimą po Viešpaties Prisikėlimo. Tačiau Apaštalų darbų knygoje minima, kad po Kristaus Žengimo į dangų apaštalai vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis, Švenčiausiąja Dievo Motina ir Viešpaties broliais (plg. Apd 1, 14). Bažnyčios Tradicija liudija, kad tarp šių moterų buvo ir Marija Magdalietė.
Kai apaštalai išvyko skelbti Evangelijos į įvairius pasaulio kraštus, Marija Magdalietė taip pat paliko gimtąją žemę ir atsidėjo apaštališkajai tarnystei. Ji skelbė žmonėms Kristų, Jo mokymą, Kryžiaus auką ir Prisikėlimą. Netikintiems jos žodžiais ji kartojo tą patį liudijimą, kurį buvo paskelbusi apaštalams: „Aš mačiau Viešpatį!“
Pasak Bažnyčios Tradicijos, Marija Magdalietė atvyko į Romą ir stojo imperatoriaus Tiberijaus akivaizdon. Ji įteikė jam raudoną kiaušinį – naujojo gyvenimo ir Kristaus Prisikėlimo simbolį – tardama: „Kristus prisikėlė!“ Tuomet ji papasakojo imperatoriui apie Jėzų iš Galilėjos, Jo stebuklus, nekaltą pasmerkimą, Kryžiaus mirtį ir Prisikėlimą. Ji taip pat liudijo, kad nuosprendį, paremtą žydų vyresniųjų kaltinimais, patvirtino Romos vietininkas Poncijus Pilotas.
Su šiuo pasakojimu siejamas krikščionių paprotys Velykų dieną dažyti kiaušinius raudonai ir dovanoti juos vieni kitiems, skelbiant džiaugsmingą žinią: „Kristus prisikėlė!“ Raudona spalva primena už pasaulio išganymą pralietą Kristaus Kraują, o pats kiaušinis simbolizuoja iš kapo suspindusį naująjį gyvenimą.
Viename senoviniame graikų rankraštyje, saugomame Šventosios Anastazijos vienuolyne netoli Tesalonikų, pateikiama Velykų dieną skaitoma kiaušinių ir sūrio pašventinimo malda. Joje minima, kad šis paprotys perduotas nuo apaštalų laikų, o šventoji lygi apaštalams Marija Magdalietė pirmoji parodė tikintiesiems šio džiaugsmingo Velykų papročio pavyzdį.
Bažnytinė tradicija Marijos Magdalietės tarnystę taip pat sieja su apaštalo Pauliaus Laiške romiečiams paminėta Marija, „daug triūsusia“ tikinčiųjų labui (plg. Rom 16, 6). Vis dėlto Šventajame Rašte nėra aiškiai pasakyta, kad ši Marija buvo būtent Marija Magdalietė, todėl tai laikytina viena iš tradicinių prielaidų.
Pasak Tradicijos, iš Romos šventoji Marija Magdalietė, jau sulaukusi garbaus amžiaus, persikėlė į Efezą. Ten tuo metu darbavosi šventasis apaštalas ir evangelistas Jonas Teologas. Manoma, kad jo Evangelijos dvidešimtajame skyriuje aprašytas Prisikėlusiojo pasirodymas Marijai buvo užrašytas remiantis jos pačios liudijimu.
Efeze šventoji Marija Magdalietė užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą ir buvo palaidota. IX amžiuje jos garbingosios relikvijos buvo perkeltos į Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį ir padėtos Šventojo Lozoriaus vienuolyno bažnyčioje. Vėliau dalis relikvijų pateko į Vakarų Europą. Šiandien jos relikvijų dalelės gerbiamos įvairiose krikščionių šventovėse.
Stačiatikių Bažnyčia su ypatinga meile gerbia lygią apaštalams šventąją Mariją Magdalietę – ištikimąją Kristaus mokinę, stovėjusią prie Jo Kryžiaus, pirmąją išvydusią Prisikėlusįjį Viešpatį ir paskelbusią apaštalams džiugiąją Prisikėlimo žinią.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventoji apaštalams lygi Marijà Magdaliẽtė minima rugpjūčio 4 dieną (liepos 22 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
