Šv. vyskupas Mikalojus yra vienas iš labiausiai gerbiamų šventųjų stačiatikių Bažnyčioje.
Jis gimė 258 gimė graikų kolonijoje Pataroje Likijos provincijoje (dab. Turkijos teritorijoja). Jo tėvai Teofanas ir Nona buvo dievobaimingi krikščionys ir jiems Dievo buvo duota pagimdyti būsimąjį šventąjį.
Jau nuo pat pirmųjų dienų žmonėms buvo atskleista, kad gimė didis Dievo stebukladarys. Jo motina akimirksniu atsistatė po gimdymo sunkumų. O švento Krikšto Sakramento metu kūdikis tris valandas išstovėjo vandenyje, niekieno neprilaikomas – taip pagerbdamas Švenčiausiąją Trejybę. Dar būdamas naujagimis, šv. Mikalojus pasninkavo, trečiadieniais ir penktadieniais priimdamas motinos pieną tik vieną kartą – po vakarinių maldų. Tėvas ir motina tuo labai stebėjosi ir nujautė, kad jų sūnus bus didis asketas. Kiek ūgtelėjęs, jis noriai gilinosi į Šventąjį Raštą, ištisas dienas ir naktis leisdavo bažnyčioje, melsdamasis ir skaitydamas.
Pataroje gyveno ir šv. Mikalojaus dėdė – Pataros vyskupas, taip pat vardu Mikalojus. Jis, matydamas, kad sūnėnas vengia šio pasaulio pagundų ir dvasiškai tobulėja, patarė jo tėvams palaiminti sūnaus tarnystę Dievui. Teofanas ir Nona noriai tai padarė. Mat senovės knygose pasakojama, kad jie buvo nevaisingi ir jau net buvo praradę viltį turėti vaikų, bet dėl jų karštų maldų, ašarų ir gerų darbų, Dievas padovanojo jiems sūnų, kurį dabar jie pašventė Viešpačiui. Vyskupas šį jaunąjį išminčių įšventino į kunigus. Vėliau šv. Mikalojus tapo vyskupu ir tarnavo Miros mieste.
Jis uoliai darbavosi, nenustojo meldęsis, buvo labai gailestingas, visada padėdavo nuskriaustiesiems ir kenčiantiems, visą savo turtą padalino vargšams. Pats jis buvo didelis asketas.
Dar gyvendamas šiame pasaulyje, šv. vyskupas Mikalojus padarė nemažai stebuklų – ne vieną kartą buvo išgelbėjęs skęstančiuosius jūroje, išlaisvindavo neteisėtai apkaltintus iš kalėjimo ir nelaisvės, išgydydavo ligas ir net prikeldavo mirusiuosius, kovojo už tiesą ir reikalavo iš valdančiųjų (net ir iš paties imperatoriaus) teisingumo, savo gyvenimu mokė meilės ir gailestingumo. Jis taikiai mirė gilioje senatvėje.
Šv. Mikalojaus gimimo šventė ilgam buvo pamiršta ir tik dabar vėl sugrįžta į stačiatikių liturginį kalendorių. Stačiatikių Bažnyčioje, be Paties Jėzaus Kristaus atėjimo į pasaulį, yra švenčiami tik tris gimimai – švč. Dievo Motino, šv. Jono Krikštytojo ir šv. Mikalojaus. Pirmieji du yra glaudžiai susiję su Viešpaties atėjimu į pasaulį, su mūsų išganymu, o štai šv. Mikalojaus gimimo šventė atrodo tarsi nereikalinga šioje loginėje sekoje.
Tačiau tai nėra atsitiktinumas, Bažnyčia per šią šventę mus moko svarbių dalykų.
Po Išganytojo atėjimo į pasaulį, Jo mirties ir prisikėlimo, kiekviena asmenybė, gyvenanti Kristuje, tampa didžiausia vertybe. Įvyksta stebuklas: tas, kuris priėmė į savo širdį Dievo Sūnų, yra nušviečiamas paties Dievo šlove. Vieno žmogaus gyvenimas tampa visatos masto brangenybe. Tik krikščioniškas tikėjimas, kuris suteikia gyvenimą Kristuje, padaro žmogaus gyvenimą tokiu prasmingu.
Nuostabi šventojo Mikalojaus gimimo šventė atskleidžia mums, kokia didelė yra malonės dovana, kurią Išganytojas suteikia kiekvienam, kas ateina pas Jį tyra širdimi. Tai gražiausias žmogaus ir Dievo vienatvės himnas, Dievo Sūnaus, išgelbėjusio žmoniją, šlovinimas. Viskas mums sako apie Dievo artumą žmogui, visa šios šventės himnografija pilna tikrojo džiaugsmo, šlovės ir amžinojo gyvenimo pažadų tiems, kas nepaliaujamai ir ryžtingai seks Kristumi.
