Šventieji Kozmas ir Damijonas buvo kilę iš Mažosios Azijos. Jų tėvas pagonis mirė, kai jie buvo dar visai maži vaikai. Brolius krikščioniškame pamaldume auklėjo jų motina šventoji Teodosija. Motinos pavyzdys ir šventųjų knygų skaitymas padėjo jiems išlaikyti nepriekaištingą gyvenimą pagal Viešpaties įstatymą – Kozmas ir Damijonas užaugo teisingais ir dorais vyrais.
Būdami mokyti ir gabūs gydytojai, jie gavo Šventosios Dvasios malonės dovaną – maldos jėga gydyti žmonių sielos bei kūno ligas, ir net gyvūnus. Karštai mylėdami Dievą ir artimus, broliai pradėjo viešą tarnystę. Iš ligonių, kuriuos jie gydė, jie niekada neėmė jokio užmokesčio, griežtai laikydamiesi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymo: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite“ (Mt 10, 8). Šventųjų Kozmo ir Damijono šlovė pasklido po visą apylinkę, ir žmonės praminė juos negobščiaisiais.
Vieną dieną šventieji buvo pakviesti pas sunkiai sergančią moterį, kurią gydyti atsisakė visi gydytojai dėl jos beviltiškos būklės. Paladijos (taip buvo vadinama ligonė) tikėjimu ir uolia šventųjų brolių malda Viešpats išgydė mirštančiąją, ir ji pakilo nuo lovos visiškai sveika, šlovindama Dievą. Kupina dėkingumo gydytojams ir norėdama, kad jie priimtų iš jos kokią nors dovaną, Paladija slapta atėjo pas Damijoną. Ji atnešė jam tris kiaušinius ir tarė: „Priimk šią mažą dovaną vardan Švenčiausiosios Gyvybę teikiančios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“. Išgirdęs Švenčiausiosios Trejybės vardą, negobšusis vyras nedrįso atsisakyti. Sužinojęs, kas nutiko, Kozmas labai nuliūdo. Jis manė, kad jo brolis sulaužė jų griežtą priesaiką. Netrukus šventajam Kozmui atėjo laikas iškeliauti pas Viešpatį. Mirdamas jis paprašė, kad brolis nebūtų laidojamas šalia jo. Netrukus mirė ir šventasis Damijonas. Visi buvo labai sutrikę ir nežinojo kur laidoti Damijoną. Bet tada Dievo valia įvyko stebuklas: kupranugaris, kurį šventieji kadaise išgydė nuo pasiutligės, atėjo pas žmones ir prakalbo žmogišku balsu, sakydamas, kad jie nesivaržytų Damijoną laidoti šalia Kozmos, nes Damijonas priėmė moters dovaną ne dėl naudos sau, bet dėl Dievo vardo. Šventųjų brolių šventosios relikvijos buvo kartu paguldytos Feremane (Mesopotamijoje). Po mirties šventieji negobšieji padarė daugybę stebuklų. Feremane, netoli Kozmo ir Damijono šventyklos, gyveno žmogus vardu Malchas. Kartą, išsiruošęs į tolimą kelionę ir palikęs savo žmoną ilgam laikui vieną, jis maldoje patikėjo ją šventųjų brolių dangiškajai globai. Tačiau žmonių giminės priešas, užvaldęs vieną iš Malcho draugų, sumanė moterį pražudyti. Praėjus šiek tiek laiko, šis vyras nuėjo į jos namus ir pasakė, kad jį pasiuntė jos vyras Malchas palydėti ją pas jį. Moteris patikėjo ir nuėjo su apgaviku. Šis nusivedė ją į nuošalią vietą ir norėjo ja pasinaudoti bei nužudyti. Moteris, matydama, kad jai gresia pavojus, su giliu tikėjimu šaukėsi Dievo. Tuomet pasirodė du grėsmingi vyrai, ir nedorėlis paleido moterį, puolė bėgti, bet nukrito į prarają. Vyrai parvedė moterį namo. Savo namuose ji jiems nusilenkė ir paprašė: „Koks jūsų vardas, mano gelbėtojai, kam dėkosiu iki savo dienų pabaigos?“ „Mes esame Kristaus tarnai Kozmas ir Damijonas“, – atsakė jie ir tapo nematomi. Moteris su dievobaimingumu ir džiaugsmu visiems pasakojo apie tai, kas jai nutiko, šlovindama Dievą ir su ašaromis dėkodama prie šventųjų brolių ikonos.
Nuo to laiko šventieji broliai Kozmas ir Damijonas buvo gerbiami kaip krikščioniškosios santuokos šventumo ir neliečiamumo globėjai, santuokinio gyvenimo tvarkytojai.
