Šventasis Nektarijus iš Eginos gimė 1846 metais spalio 1 dieną Trakijos kaime Silivrijoje Dimo ir Vasilikos Kefalų šeimoje ir buvo pakrikštytas Anastazijaus vardu. Šeima gyveno itin skurdžiai, o berniukas norėjo studijuoti. Todėl būdamas trylikos metų jis išvyko į Konstantinopolį ir ten įsidarbino parduotuvėje padėjėju. Tarp pasakojimų apie šventojo vaikystę yra gerai žinomas pasakojimas apie jo išvykimą iš Silivrijos. Neturėdamas pinigų kelionei, Anastazijus atėjo į uostą ir paprašė į Konstantinopolį plaukiančios fregatos kapitono priimti jį į laivą. Kapitonas griežtai atmetė berniuko prašymą ir liepė pakelti inkarą bei išplaukti. Tačiau laivas negalėjo pajudėti iš vietos. Įgula kelis kartus tikrino ir pertikrino variklius, bet gedimo nerado. Kapitonas susierzinęs išėjo į denį. Tada jo akys nukrypo į vienišą berniuko figūrą, kuris vis dar stovėjo ant molo, ir kapitonas sušuko jam: „Lipk į laivą!“ Vos tik berniukas įlipo į laivą, laivas atsiplėšė nuo kranto ir sparčiai išplaukė į atvirą jūrą. Tačiau tuo Anastazijui bėdos nesibaigė: nors kapitonas jį įleido į laivą, jo dar laukė susitikimas su keleivių bilietus tikrinusiu kontrolieriu. Kai prie jo priėjo inspektorius, berniukas susijaudino ir pradėjo verkti. Jo verksmas sujaudino jaunuolio iš Chijo salos, vardu Horemis, dėmesį. Jis išklausė vaiko pasakojimą ir sumokėjo už bilietą. Pakeliui į Konstantinopolį, esantį priešais Trakijos pakrantę, kilo smarki audra. Įgula stengėsi išlaikyti laivą ant vandens. Anastazijus susigūžė kažkuriame denio kampe, o pro jį prabėgęs kapitonas sušuko, kad jei jis nori likti gyvas, dabar reikia melstis iš visų jėgų. Anastazijaus kryželio, kurį jis nešiojosi ant krūtinės viduje buvo maža Viešpaties Kryžiaus dalelė, kurią jam buvo padovanojusi močiutė. Ji sakė, kad iškilus mirtinam pavojui jūroje reikia pririšti kryželį prie virvės ir nuleisti į vandenį – tada ne nuskęsi, o išgelbėsi. Vaikas prisiminė močiutės žodžius ir nuleido kryžių į vandenį. Netrukus bangos nuslūgo, bet kai berniukas ištraukė virvę, pamatė, kad kryžiaus ant jos nėra. Kapitonas ir įgula šlovino Dievą už išgelbėjimą, tačiau Anastazijus buvo labai nusivylęs dėl netekties. Kai laivas jau buvo įplaukęs į Konstantinopolio įlanką, jūreiviai išgirdo garsų stuksenimą vienoje triumo pusėje. Stuksenimas kartojosi, ir vienas iš jūreivių išlipo už borto ieškoti šio keisto garso priežasties. Paaiškėjo, kad tai buvo Anastazijaus kryželis, užkliuvęs už vieno iš išorinių korpuso skersinių.
Konstantinopolyje Anastazijus susirado darbą tabako parduotuvėje. Jis pakuodavo nesupakuotą tabaką ir pristatydavo jį klientams rankiniu vežimėliu. Tačiau svajojo būti mokytoju ir vedė dienoraštį, pavadintą „Dvasinių posakių lobynas“, į jį perrašinėjo Šventojo Rašto ištraukas, graikų filosofų aforizmus ir citatas iš Šventųjų Tėvų darbų. Naktimis sėdėdavo darbe pakuodamas tabaką, perrašinėdavo posakius į vyniojamąjį popierių ir pakuodavo šiuos lapus kartu su tabako pakeliais klientams.
Griežtas viršininkas Anastazijui už darbą duodavo tik maistą ir pastogę, todėl netrukus jo drabužiai susidėvėjo ir tapo skudurais. Vieną žiemos dieną apimtas nevilties jis parašė sielvartingą laišką, adresuotą „Viešpačiui Jėzui danguje“. Kaimynas prekeivis, pamatęs laišką jo rankose, pasisiūlė padėti jį išsiųsti, tačiau perskaitęs neįprastą adresą, nusprendė išsiaiškinti, kas jame parašyta. Laiške berniukas rašė: „Mano mažasis Kristau, aš neturiu prijuostės ir batų. Atsiųsk juos man. Tu žinai, kaip aš Tave myliu. Anastazijus.“
Šis išradingas laiškas sujaudino gerąjį prekeivį, ir jis slapta nusiuntė vaikui pinigų su prierašu: „Anastazijui nuo Viešpaties Jėzaus“. Pamatęs ant jo naujus drabužius, šeimininkas pamanė, kad berniukas pavogė jiems pirkti skirtus pinigus, ir smarkiai jį sumušė. Vaiką išgelbėjo tik geradario įsikišimas, kuris, išgirdęs triukšmą, nuskubėjo jam į pagalbą ir viską paaiškino savininkui.
Anastazijaus džiaugsmui, po kelerių metų jam pavyko įsidarbinti studentų kuratoriumi Šventojo Kapo bazilikos Konstantinopolio padalinyje ir palikti parduotuvę. Jis padėjo dirbti su jaunesnėmis klasėmis, už tai jam buvo leista mokytis vyresnėse klasėse. Sulaukęs dvidešimt dvejų metų iš Konstantinopolio išvyko į Chijo salą ir ten septynerius metus dirbo mokytoju Litiono kaime, įkvėptas XVIII a. šventojo, pamokslininko ir mokytojo Kosmo iš Etolijos pavyzdžio. Būdamas dvidešimt dvejų metų įstojo į Nea Moni vienuolyną Chijo saloje ir 1876 m. buvo įšventintas į vienuolius Lozoriaus vardu. Šį vardą jis nešiojo neilgai, nes mažiau nei po metų buvo įšventintas diakonu ir gavo Nektarijaus vardą.
Netrukus jam buvo rastas globėjas – turtingas Chijo gyventojas Jonas Choremis, kuris Dievo Apvaizdos valia pasirodė esąs dėdė to jaunuolio, kuris sumokėjo už jo laivo kelionės bilietą iš Silivrijos. Tuo metu, prieš daugelį metų, Choremį nepaprastai sujaudino sūnėno pasakojimas apie vargšą berniuką, o kai jis sužinojo, kad vienuolyno diakonas buvo tas mažasis silivrietis, jo širdį užliejo džiaugsmas. Įžvelgdamas tokiame sutapime Dievo Apvaizdą, jis išsiuntė hierodiakoną Nektarijų mokytis į Atėnus. Tada jaunasis vienuolis išvyko į Aleksandriją, kur jo globėju tapo Aleksandrijos patriarchas Sofronijus. Pastarasis išsiuntė jį atgal į Atėnus užbaigti teologinio išsilavinimo.
Sėkmingai baigęs mokslus, Nektarijus grįžo į Aleksandriją ir 1886 metais priėmė kunigo šventimus. Nepraėjus nė trejiems metams, patriarchas pakėlė jį į vyskupus, ir jis tapo Pentapolio metropolitu bei Kairo vyskupo vikaru. Patriarchas ir vyskupijos parapijiečiai labai mylėjo naująjį metropolitą dėl jo dorybingo gyvenimo, išminties ir kuklumo, tačiau jis turėjo ir priešų – kai kurie vyskupijos dvasininkai labai pavydėjo jam greito iškilimo. Jie jį šmeižė, kaltindami ne tik kyšininkavimu ir amoraliu elgesiu, bet net ir siekiu intrigomis užimti patriarcho sostą. Priešai veikė taip atkakliai, kad patriarchas Sofronijus patikėjo šmeižtu ir supykęs išvarė Nektarijų iš patriarchato be jokio teismo ar galimybės apsiginti.
Dievas veikia paslaptingais būdais, ir, sekdamas Jo slėpininga Apvaizda, Nektarijus buvo priverstas visą likusį gyvenimą prašyti Bažnyčios hierarchų sugrąžinti jam gerą vardą. Du vėlesni Aleksandrijos patriarchai, Konstantinopolio visuotinis patriarchas ir keli vienas kitą pakeitę Atėnų arkivyskupai manė, kad užtarti apšmeižtą šventąjį politiškai netikslinga (arba tiesiog neturėjo pakankamai drąsos). Niekas net nesivargino patikrinti nepagrįstų jam mestų kaltinimų.
Šmeižtas ir tušti gandai jį lydėjo ir Graikijoje. Be to, Aleksandrijos patriarchas nusiuntė į Graikiją dviprasmišką laišką, kuriame skelbė, kad jam uždrausta eiti vyskupo pareigas. Visus metus po grįžimo šventasis Nektarijus negalėjo gauti net kukliausių pareigų Religinių reikalų ministerijoje. Visus šiuos ilgus mėnesius šeimininkė, pas kurią jis nuomojosi kambarį, rodydama gailestingumą, leido jam gyventi pas ją net tada, kai jis negalėjo susimokėti. Ji gamino jam karštą maistą ir slaugė, kai jis sirgo. Visus metus Nektarijus prašė suteikti jam galimybę dirbti, kol galiausiai buvo paskirtas keliaujančiu pamokslininku Eubojos salos kaimo vietovėse. Tačiau Konstantinopolyje kilęs šmeižtas netrukus pasiekė ir šias vietoves. Jis pamatė, kad skandalingi gandai stipriai glumina tuos, kuriems jis labiausiai troško tarnauti. Nuliūdęs, jis buvo priverstas išvykti. Vėliau jis tarnavo pamokslininku vienoje vyskupijoje į vakarus nuo Atėnų, o 1894 metais jam buvo pasiūlyta Atėnuose esančios Rizario dvasinės mokyklos direktoriaus vieta.
Vienas iš šventojo Nektarijaus mokinių, Panayiotis Brasiotis, vėliau tapęs teologijos profesoriumi ir dėstęs Atėnų universitete, pasakojo, kad naujasis direktorius greitai pelnė mokinių, dėstytojų ir administracijos pagarbą ne tik dėl turtingų filosofijos ir teologijos žinių, bet ir dėl savo švento gyvenimo. Visi prisiminė vieną atvejį, kai, užuot nubaudęs du berniukus už muštynes, vyskupas Nektarijus su gailesčiu pastebėjo, kad tai jis pats nepakankamai gerai auklėjo šiuos vaikus, todėl pats turėtų už juos atsakyti, ir įvedė sau griežtą pasninką. Tai matydami muštynių kaltininkai gailėdamiesi ir su ašaromis maldavo Nektarijų nutraukti pasninką.
Prisimenamas ir kitas šventojo būdą atskleidžiantis atvejis: vienas iš mokyklos valytojų susirgo ir buvo paguldytas į ligoninę. Jis buvo labai nusiminęs, nes ilgas nedarbingumas reiškė darbo praradimą. Šventasis Nektarijus, žinodamas, kad šio vyro šeimos laukia visiškas skurdas, jei jų maitintojas netektų darbo, ateidavo anksti ryte, dar prieš prasidedant pamokoms, ir padarydavo viską, ką priklausė atlikti valytojui. Kai pastarasis buvo išrašytas iš ligoninės, jis jau kitą rytą atskubėjo į darbą. Jis baiminosi, kad per tą laiką, kai jo nebuvo, jį galėjo atleisti, bet atėjęs pamatė metropolitą Nektarijų ramiai valantį mokyklos tualetus, kaip ir visas ankstesnes dienas, kol prižiūrėtojas sirgo.
Šventojo Nektarijaus biografas archimandritas Joakimas Spetsijeris, pažinojęs šventąjį jo darbo šioje mokykloje metais, prisimena, kaip šventasis, kalbėdamas apie pamatines vertybes, išsakė mintį, kuri galbūt leidžia suprasti jo požiūrį į savo, kaip Bažnyčioje persekiojamo asmens, padėtį: „Kai žmogus supranta savo likimą ir mato, kad yra Visagalio Dievo vaikas, jis su panieka žvelgia į šio pasaulio gėrybes. Taip, doras žmogus šiame pasaulyje patiria išbandymų ir pažeminimų, tačiau jo širdies gelmėse gyvena džiaugsmas, nes jo sąžinė rami. Pasaulis nekenčia ir niekina dorus žmones, tačiau jiems pavydi, nes, kaip sakė mūsų protėviai – žmogaus dorybėmis žavisi net jo priešai“.
Turėdamas daug teologinių žinių, šventasis Nektarijus buvo teologas ir kita, daugeliui šiuolaikinių mokslininkų nesuprantama prasme – teologinius principus jis suvokė ne tik protu – jie gyveno jo širdyje. Jis rašė daug, ir labai produktyviai. Vien tik jo raštai galėjo pelnyti jam šlovę: jo plunksna buvo parašytos dešimtys teologijos, filosofijos, apologetikos, bažnyčios istorijos knygų ir brošiūrų bei tyrimų, skirtų kelti žmonių pamaldumą. Jo plačiai žinomi himnai Dievo Motinai tapo XX a. bažnytinės kūrybos lobynu. Šiandien jo knygos nepaprastai populiarios stačiatikių Graikijoje, o citatos iš jų naudojamos visur. Tokie XX a. bažnyčios šviesuliai kaip tėvas Tilotėjas Zervakas iš Paro ir tėvas Amfilochijus Makris iš Patmos salos laikė jį savo dvasiniu tėvu.
Pas šventąjį ateidavo ir daug pasauliečių, norinčių atlikti išpažintį ir gauti dvasinių patarimų. Tarp jų buvo moterų, kurios siekė vienuolinio gyvenimo. Šventasis Nektarijus tikėjosi, kad netoli Atėnų galės įsteigti joms moterų vienuolyną. Jam buvo pranešta apie sugriautą vienuolyną Aegino saloje netoli Paleochoros, „senojo miesto“, kur jis ten nuvyko 1904 metų rugsėjį, lydimas trijų savo dvasinių dukterų. Jie rado ten koplytėlę, skirtą Dievo Motinos „Gyvybės Šaltinio“ ikonai, ir dvi mažutėles celes, kuriomis rūpinosi viena senutė, gyvenusi iš vietinių krikščionių išmaldos. Jie keturiese atliko visos nakties budėjimo pamaldas ir prašė Dievo, kad, jei tokia būtų Jo valia, Jis padėtų jiems atkurti vienuolyną.
Kitą dieną šventasis Nektarijus susitiko su Aeginos meru Mikalojumi Papasu, ir šis pažadėjo restauruoti išlikusias celes bei oficialiai perduoti jam vienuolyno pastatų nuosavybę. Vienuolės liko Aeginoje, o sekmadieniais ir švenčių dienomis archimandritas Teodosas iš kaimyninio Chrizaleondžio vienuolyno siųsdavo vieną iš kunigų patarnauti jų koplyčioje. Šventasis Nektarijus iki 1908 metų dirbo Rizario mokyklos direktoriumi, paskui išėjo į pensiją ir persikėlė gyventi į jo įkurtą vienuolyno bendrabutį, kuriame ilgainiui vienuolių skaičius padidėjo iki trisdešimt trejų. Pirmoji vienuolyno abatė buvo akla vienuolė Ksenija, viena iš artimiausių šventojo Nektarijaus dvasinių dukterų, dorybinga jauna moteris, turėjusi gailestingą širdį. Šiuo metu svarstomas jos kanonizacijos klausimas. Ir nors dabar čia gyvena tik apie dešimt vienuolių, vienuolynas klesti dėl dešimčių tūkstančių kasmet čia atvykstančių piligrimų.
1995 m. vienuolyne sutikau (biografo pastaba) pagyvenusį piligrimą, kuris kadaise draugavo su seserimi Teodosija, paskutine iš vienuolių, pažinojusių šventąjį Nektarijų. Sesuo Teodosija papasakojo savo patekimo į vienuolyną istoriją: „Kai man buvo dešimt metų, kartu su kitomis kaimo mergaitėmis atėjau į šį vienuolyną ir paprašiau Gerondos (senolio Nektarijaus), kad leistų mums apsigyventi vienuolyne. Jis nusišypsojo ir pasakė: „Eikite namo, o kai būsite šiek tiek vyresnės, aš jus pasiimsiu“. Mes išėjome namo ir grįžome kitais metais tą pačią dieną sakydamos: „Štai, mes jau šiek tiek vyresnės. Ar paimsi mus dabar?“ Jis mus paėmė ir visur vedėsi už rankos“.
Sesuo Teodosija tapo puikia giesmininke ir vėliau prisiminė, kaip šventasis dažnai išeidavo iš altoriaus, kai ji stovėdavo chore, ir sakydavo jai – „Giedok, giedok, mano lakštingala!“
Vienoje iš monografijų apie šventojo gyvenimą užfiksuoti jo žodžiai jaunoms vienuolėms apie jų vienuolyną. Dabar jie suvokiami kaip pranašystė: „Aš statau jums švyturį, ir Dievas jame įžiebs šviesą, kuri nušvies visą šį didelį ir platų pasaulį. Daugelis pamatys šią šviesą ir atvyks čia, į Aeginą“.
Pirmaisiais vienuolyno gyvavimo metais šešiasdešimtmetis metropolitas Nektarijus ne tik ėjo vienuolyno dvasinio tėvo pareigas, bet ir dirbo sunkų fizinį darbą – ravėjo daržą, nešė vandenį, vežė akmenis naujoms celėms statyti. Be to, jis gerai išmanė batsiuvystę ir pats taisė vienuolių bei darbuotojų avalynę. Jo įžvalgumas ir nuolatinė buvimo maldoje būsena neliko nepastebėti, ir netrukus apie jį pradėjo kalbėti kaip apie šventąjį tėvą (senolį). Vienuolynas tapo piligrimystės vieta įvairaus rango ir padėties žmonėms – garsiems ir paprastiems. Šventojo Nektarijaus kvietimu į vienuolyną atvyko tėvas Sava iš Kalimno salos (vėliau kanonizuotas Savos Naujojo vardu). Jis mokė seseris bizantinio giedojimo ir ikonų tapybos. Mirus šventajam Nektarijui, jis dar kurį laiką čia pasiliko, o paskui grįžo į Kalimno salą.
Net ir čia, Aeginoje, kur šventasis Nektarijus gyveno praktiškai vienatvėje, piktasis nenorėjo palikti jo ramybėje ir vėl iššaukė prieš jį persekiojimą, veikdamas per kelis kunigus, kurie pavydėjo jam jo, kaip dvasinio senolio, šlovės ir todėl apkaltino jį amoralumu. Buvo atliktas tyrimas ir kaltinimai buvo panaikinti, tačiau taikią vienuolyno dvasią ir pasauliečius, jo lankytojus, sutrikdė šis dar vienas dvasininkų pavydo pasireiškimas.
Šv. Nektarijaus biografas užrašė ištrauką iš pokalbio su Konstantinu Sakorafu iš Lamijos, kuris bendravo su šventuoju jo gyvenimo Aeginos vienuolyne metais:
„Ką galiu pasakyti jums, tėve Joakimai? Po to, kai jis apsigyveno Aeginos vienuolyne, jis gyveno tarsi be kūno esantys dvasios kūriniai; jis tapo panašus į angelą ir gyveno dangišką gyvenimą.“
Arkivyskupas Titas Matfiakis pažymėjo:
„Jo paprastas, nesuvaidintas elgesys, širdies gerumas, ypatingas nuolankumas kartu su neeiliniu išsilavinimu darė gilų įspūdį... Nebūtų perdėta teigti, kad religinio jausmo sustiprėjimas graikų tautoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugeliu atžvilgių įvyko dėl įkvepiančių ir tikėjimu kupinų šventojo Nektarijaus pamokslų... Po jo pamokslų netikintys ir krikščionių tikėjimo priešai pasidarydavo uoliais krikščionimis; šmeižikai ir kaltintojai tapdavo bejėgiais; užkietėjusios, negailestingos širdys atsiverdavo padėti vargšams“.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais šventasis Nektarijus kentėjo nuo cistito ir daugelį mėnesių buvo kankinamas nepakeliamų skausmų. Jis atsisakė medicininės pagalbos ir guodėsi ilgais pasivaikščiojimais po kalnus iki kaimyninio vienuolyno, kur mėgdavo melstis prie Dievo Motinos ikonos „Chrizaleondisa“ („Aukso karalienė“). Paskutiniais gyvenimo mėnesiais jis buvo nuvežtas į Areteono ligoninę Atėnuose. Ten jis buvo apgyvendintas nemokamų pacientų palatoje ir po penkiasdešimties dienų sunkių kančių, 1920 metų lapkričio 8 dieną, sulaukęs septyniasdešimt ketverių metų, iškeliavo pas Viešpatį.
Ir jau tą akimirką, kai jo siela atsiskyrė nuo kūno, pradėjo lietis gausūs stebuklai, įvykę šv. Nektarijaus maldomis. Slaugė, kuri ruošė jo kūną laidotuvėms, nuėmė nuo jo megztinį ir padėjo ant lovos krašto šalia kito ligonio, kuris daugelį metų buvo paralyžiuotas. Po kelių akimirkų palatos oras prisipildė nuostabaus aromato, ligonis pakilo nuo lovos visiškai sveikas. Dieviškasis aromatas greitai pasklido po visą ligoninę, o ligoninės darbuotojai ir pacientai pradėjo eiti į koridorius ir klausinėti, iš kur tas kvapas sklinda. Kambaryje, kuriame laikinai buvo padėtas šventojo kūnas, aromatas buvo toks stiprus, kad kelias dienas nebuvo galima įeiti į kambarį, nors langai visą laiką buvo atidaryti. Vėliau šis kambarys tapo šventojo Nektarijaus iš Aeginos koplyčia.
Šventojo kūnas buvo pervežtas į Aeginą ir palaidotas jo įkurto vienuolyno kieme. Praėjus keleriems metams po jo palaidojimo, pagal graikų tradiciją jo karstas buvo atidarytas, kad būtų nuplauti ir perlaidoti jame gulėję kaulai. Ten dalyvavusių dvasininkų ir vienuolių nuostabai, kūnas atrodė visiškai nesuiręs, tarsi būtų ką tik užmigęs, ir net jo drabužiai atrodė tokie patys kaip laidojimo dieną. Apie palaikų iškėlimą iš anksto niekam nebuvo pranešta, antraip būtų susirinkusios minios žmonių. Viena moteris, grįžtanti taksi iš paplūdimio, esančio kitoje salos pusėje, pajuto kažkokį nuostabų aromatą. Ji nelankė bažnyčios, o jos jauna siela jau buvo apsunkinta nuodėmės ir blogos reputacijos, tačiau aromatas privertė paprašyti vairuotoją sustoti ir bėgti į vienuolyną išsiaiškinti, kas ten nutiko. Šventojo Nektarijaus neyrančių relikvijų vaizdas ją taip sukrėtė, kad ji su ašaromis ėmė visiems pasakoti apie savo nuodėmes. Ji kardinaliai pakeitė savo gyvenimą ir tapo stačiatike.
Po šventojo neyrančių relikvijų atidengimo, vienuolynas nusiuntė telegramą Atėnų arkivyskupui Chrizostomui Papadopului, klausdami, ką daryti. Arkivyskupas atvyko į Aeginą apžiūrėti relikvijų ir, netikėdamas šventojo Nektarijaus šventumu, įsakė seserims palikti kūną kelias dienas gulėti lauke, o paskui vėl jį palaidoti, kad palaikai natūraliai suirtų. Paprastos vienuolės bijojo arkivyskupo ir jo valdžios, todėl pakluso. Tačiau po dviejų mėnesių jos vėl atidarė karstą ir rado šventojo kūną vis dar visiškai nesuirusį. Jos padėjo relikvijas koplyčioje šalia kapo, įdėdamos jas į marmurinį karstą.
1934 metais, praėjus keturiolikai metų po šventojo Nektarijaus mirties, pro vienuolyną važiavo netikintis vietinis gydytojas. Staiga prapliupo lietus, kilo audra, ir jam teko ieškoti prieglobsčio vienuolyno svečių namuose. Išgirdęs apie šventojo Nektarijaus neyrančias relikvijas, gydytojas iš smalsumo priėjo prie karsto ir pažvelgė po sunkiu marmuriniu dangčiu. Nepaisydamas atsitiktinai jį užklupusios vienuolės draudimo, jis atidengė sunkų dangtį, kad galėtų apžiūrėti relikvijas. Vėliau jis pasakojo: „Buvau nustebęs, kai pamačiau, kad ten guli metropolitas Nektarijus, kaip mes visi jį pažinojome. Jo išvaizda ir veido išraiška – viskas buvo absoliučiai atpažįstama, o jo barzda buvo lygiai tokia pati, kaip ir tada, kai jis buvo gyvas. .... O kai paliečiau jo ranką, pajutau, kad ji vis dar padengta oda... ji nebuvo nei sausa, nei susiraukšlėjusi“. Dievo valia, po kelerių metų relikvijos vis dėlto sunyko, ir dabar jo galva sidabrinėje mitroje saugoma vienuolyno bažnyčios relikvijoriuje. Kitos relikvijų dalys guli šalia, sidabrinėje skrynioje.
Pasakojimai apie stebuklus, įvykusius po šventojo Nektarijaus mirties ir patvirtintus dokumentais, užimtų ištisus tomus. Jis išgydo ligonius ir apsėstuosius, daugelį perspėja dėl vieno ar kito pavojaus; dažnai jis ateina pas tuos, kuriems reikia patarimo ar paguodos. Daug kartų jis pasirodė ligoniams su žodžiais: „Imkite aliejaus iš lempelės virš mano kapo, ir pasveiksite“.
Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas nuolat atviras piligrimams. Šventojo Nektarijaus relikvijas, jo buvusį kapą ir vietą, kurioje jis gyveno, galima aplankyti bet kurią savaitės dieną. Neseniai vienuolyno papėdėje pastatyta didinga bazilika, skirta piligrimams, kurių vasarą ir šventojo Nektarijaus minėjimo dienomis čia atvyksta tūkstančiai žmonių.
Praėjus aštuoniasdešimt vieneriems metams po savo mirties, šventasis Nektarijus daugiau nei savaitę tarnavo Graikijos bažnyčioje.
Prieš kelerius metus vieno Aeginos kalnų kaimelio gyventojai liko be kunigo. Laikas bėgo, o naujas kunigas nebuvo paskirtas. Galiausiai atėjo Gavėnia ir kaimo žmonės ėmė nerimauti.
Graikijoje pirmą ir paskutinę šventųjų keturiasdešimties Gavėnios dienų savaitę – visi žmonės meta darbus ir mokslus – visa Elada (Graikija) meldžiasi. Visur nuleidžiamos vėliavos gedint nukryžiuoto Kristaus, žmonės kasdien stovi ilgose Gavėnios pamaldose, eina procesijose aplink parapiją, laikosi griežto pasninko be aliejaus, o daugelis visai nevalgo. Tokiu metu likti be parapijos kunigo tiesiog neįsivaizduojama.
Pasitarę kaimo gyventojai nutarė parašyti laišką vyskupiją valdančiajam vyskupui. „Šventasis Vladyka, – maldavo kaimiečiai, – atsiųskite mums kunigą bent Didžiajai savaitei ir Velykoms. Kad galėtume deramai pasiruošti, atgailauti, melstis ir su visu pasauliu džiaugsmingai švęsti šviesųjį Kristaus Prisikėlimą. Nepalikite mūsų našlaičiais, šventasis Vladyka, nepamirškite mūsų bėdos. Atsiųskite mums kunigą, kurį Jūsų Eminencija palaimins“.
Vyskupas perskaitė laišką ir artimiausiame vyskupijos susirinkime, aptardamas įvairius klausimus, paskelbė ir Aeginos kaimo gyventojų prašymą: „Kas iš tėvų gali vykti į šį kaimą?“ Tačiau kiekvienas iš susirinkusiųjų teisinosi savo užimtumu ir nurodė priežasčių, kodėl negalės nuvykti. Tuomet susirinkimas perėjo prie kitų klausimų, ir kaimiečių laiškas buvo užverstas krūva kitų popierių. O paskui jis buvo paprasčiausiai PAMIRŠTAS dėl daugybės rūpesčių ir pasiruošimo artėjančioms Velykoms.
Pagaliau atėjo Didžioji Kristaus Prisikėlimo diena, kuri Graikijoje yra itin šventiška ir iškilmingai sutinkama visame pasaulyje. Stačiatikybė – oficiali Graikijos religija, todėl ši diena čia taip pat yra valstybinė šventė. Praėjo pirmoji šventinė savaitė, vyskupijos tarnautojai išvyko į savo darbo vietas ir netrukus vyskupas ant savo darbo stalo rado naują laišką iš vieno kalnų kaimelio. „Šventasis Vladyka! – rašė valstiečiai. – Nėra žodžių išreikšti visam mūsų dėkingumui ir nuoširdžiai padėkai už Jūsų pastoracinį dalyvavimą ir pagalbą mūsų parapijai. Mes amžinai dėkosime Dievui ir Jums, šventasis Vladyka, už dievobaimingą kunigą, kurį atsiuntėte mums švęsti Velykų. Dar niekada anksčiau mums neteko melstis su tokiu dvasingu ir nuolankiu Dievo tarnu...“
Vyskupas pradėjo susirinkimą klausimu: „Kas iš kunigų važiavo į tą kaimą, iš kurio anksčiau gavome laišką?“ Visi tylėjo, niekas neatsiliepė, nes niekas NEVAŽIAVO tarnauti į tą kalnų gyvenvietę. Didžiulė nuostaba ir ugningas smalsumas apėmė vyskupą. Po kelių dienų akmenuotais Aegino salos kalnų keliais nuvilnijo dulkės – vyskupas su savo patarnautojais skubėjo į paslaptingąjį kaimą. Pirmą kartą gyvenime į šį užmirštą kaimą Vladyka atvyko su didinga palyda. Su velykiniais pyragais, kulurakiais, dažytais kiaušiniais ir gėlėmis jų laukė visi kaimo gyventojai – nuo jauno iki seno – ir iškilmingai palydėjo į nedidelę senovinę bažnytėlę.
Graikijoje visi kunigai laikomi valstybės tarnautojais ir kiekvienas privalo palikti įrašą bažnyčios registre, net jei vieną kartą tarnavo šventovėje. Įėjęs į bažnyčią, arkivyskupas pagerbė šventyklos ikoną, ir nuėjo tiesiai į altorių. Per atvirus Karališkuosius vartus visi galėjo matyti, kaip jis paėmė žurnalą ir priėjo prie siauro langelio. Skubiai vartydamas puslapius, jis pirštu vedė iki paskutinės eilutės. „Nektarijus, Pentapolio metropolitas“, – buvo parašyta ten gražiu dailyraščiu. Vladyka numetė žurnalą ir krito ant kelių ten, kur stovėjo.
Žinia apie DIDĮJĮ Dievo stebuklą, tarsi griaustinis iš dangaus, pribloškė visus, stovėjusius šventykloje! Ilgą spengiančią tylą nutraukė emocijų audra. Žmonės krito ant kelių, kėlė rankas į dangų, apsikabinę verkė, garsiai dėkojo Dievui ir šventajam Nektarijui. Tik dabar kiekvienas buvęs šventykloje pradėjo suvokti, kas įvyko.
Visagalis Dievas, išgirdęs savo ištikimųjų avelių, paliktų liūdėti tolimame mažame kaimelyje kalno viršūnėje, verkiančias širdis, atsiuntė joms didį ganytoją – iš Dangaus Karalystės. Žemiškasis valdovas pamiršo jam patikėtą mažą kaimenę, bet Dangaus ir žemės Valdovas jos nepamiršo.
Visą savaitę – 2001 metais – šventasis Nektarijus, kuris buvo MIRĘS dar 1920 metais, buvo GYVAS paprastiems kaimo piemenims ir jų šeimoms. Jis TARNAVO bažnyčioje, VEDĖ Kryžiaus procesijas, vadovavo iškilmingoms naktinėms Kristaus laidotuvių eisenoms su Kristaus Kapo epitafija, GIEDOJO su visais himnus ir maldas, KLAUSĖ išpažinčių, guodė ir mokė. Šie žmonės niekada nebuvo girdėję tokių žodžių apie Dievą. Atrodė, kad tas senolis, švelnaus balso kunigas, pažįsta DIEVĄ asmeniškai.
Tik tada žmonės suprato, kodėl visą tą laiką jų širdyse tvyrojo nežemiškas džiaugsmas. Kodėl atgailos ir gailesčio ašaros tekėjo upėmis, ir niekas jų nesulaikė ir nesigėdijo. Kodėl jie nenorėjo valgyti, nenorėjo miegoti, o tik melstis kartu su tuo nuostabiuoju geruoju ganytoju. Šventojo Nektarijaus ikona buvo jų šventovėje garbingoje vietoje, bet nė vienas iš jų jo neatpažino. Dievas tai buvo nuo jų paslėpęs.
