Šv. palaimintoji Ksenija gimė pirmoje XVIII a. pusėje, kilmingų ir dievobaimingų tėvų šeimoje; tėvas buvo vardu Grigorijus, o motinos vardas liko nežinomas. Užaugusi Ksenija ištekėjo už pulkininko Andrejaus Fiodorovičio Petrovo, dvaro choristo, ir gyveno Peterburge. Tačiau jiems nebuvo lemta kartu nukeliauti gyvenimo kelią, mirties angelas juos išskyrė: vyras mirė, kai Ksenijai tebuvo dvidešimt šešeri metai.
Šis smūgis taip pribloškė jaunąją našlę, taip ją paveikė, kad joks žemiškas, žmogiškas reikalas jai neberūpėjo, ji nebeteko bet kokio džiaugsmo, ir dėl to atrodė išėjusi iš proto.
Tokia ja laikė net giminės ir draugai, ypač po to, kai Ksenija išdalino visą savo turtą vargšams, o namą padovanojo savo gerajai pažįstamai Paraskevai Antonovai. Ksenijos giminės kreipėsi į Andrejaus Petrovo vadovybę, prašydami neleisti išprotėjusiai Ksenijai dalinti savo turto. Ksenija buvo iškviesta pas mirusio vyro vadovybę, tačiau pokalbis su ja parodė, kad ji visiškai sveika, ir jai buvo leista savo noru tvarkyti savo turtą.
Susitvarkiusi visus žemiškuosius rūpesčius, šventoji Ksenija pasirinko sunkų šventosios kvailystės dėl Kristaus kelią. Apsivilkusi vyro drabužiais, ji tikino visus, kad Andrejus Fiodorovičius visai nėra miręs, o mirusi yra jo žmona Ksenija Grigorjevna. Ji nebeatsiliepdavo į savo vardą ir visada atsakydavo, vadinama Adrejumi Fedorovičiu.
Konkrečios gyvenamosios vietos Ksenija neturėjo. Paprastai ji visą dieną slankiojo Peterburgo gatvėmis, dažniausiai šalia Šv. apaštalo Mato cerkvės Petrogrado rajone, kur tais laikais mažose medinėse trobelėse glaudėsi neturtingi žmonės. Keista vargšės, beveik basos valkatos apranga, jos keistos kalbos, jos nuolankumas ir romumas drąsino gatvės vaikėzus tyčiotis iš šventosios. Pastaroji visa tai iškęsdavo netardama nė žodžio. Tik vieną kartą gyventojai matė ją supykusią. Vaikų patyčios viršijo žmogiškosios kantrybės ribas: berniukai piktžodžiavo, mėtė į ją akmenis ir purvą. Tada vietiniai gyventojai sustabdė šventosios persekiojimą.
Pamažu prie palaimintosios keistumų priprato. Jai siūlydavo šiltus drabužius, duodavo pinigų, tačiau Ksenija jokiu būdu nenorėjo nusimesti savo skarmalų ir visą savo gyvenimą vaikščiojo apsivilkusi raudoną palaidinukę ir žalią sijoną arba atvirkščiai – žalią palaidinukę ir raudoną sijoną. Matyti, tai buvo jos vyro uniformos spalvos. Išmaldos ji taip pat atsisakydavo, priimdavo tik iš gerų žmonių „carą, jojantį arkliu “ (smulkią monetą, kurioje buvo pavaizduotas raitelis) ir tuojau pat atiduodavo šį „carą“ tokiems pat vargšams, kaip ir pati. Ištisomis dienomis slankiodama purvinomis Peterburgo gatvėmis, Ksenija retkarčiais užsukdavo pas savo pažįstamus, pietaudavo, pasikalbėdavo ir vėl iškeliaudavo. Niekas nežinojo, kur ji leido naktis. Tas sudomino ne tik paprastus Peterburgo gyventojus, bet ir policiją, kuriai ši paslaptis atrodė net įtartina. Buvo nuspręsta išsiaiškinti, kur ši keista moteris leidžia naktis ir ką veikia. Pasirodo, Ksenija, nepriklausomai nuo metų laikų ir oro, išeidavo visai nakčiai į lauką ir ten keliaklupsčia meldėsi iki pat saulėtekio, lenkdamasi iki žemės į keturias pasaulio puses.
Kitąkart darbininkai, statę naują akmeninę cerkvę Smolensko kapinėse, pastebėjo, kad naktį, kol jų nėra, kažkas pakelia į pastolius visas krūvas statybinių plytų. Jie ilgai stebėjosi, negalėdami suprasti, iš kur jos atsiranda. Galų gale jie nusprendė išsiaiškinti, kas buvo šis atlygio neprašantis, nepailstantis darbininkas. Pasirodo, tai buvo Dievo tarnaitė palaimintoji Ksenija.
Savo darbais ir kantrybe ji pelnė Dievo pašlovinimą jau šiame pasaulyje. Dievo tarnaitė Ksenija gavo aiškiaregystės dovaną: ji gebėjo numatyti ateitį, skaitė žmonių širdyse. Ji išpranašavo imperatorės Jelizavetos I mirtį ir Jono VI nužudymą; pirklio Krapivino žmonai paslaptinai ištarė: „Žaliuoja dilgelė[1], bet netrukus nuvys“, numatydama jos mirtį; vienai neturtingai merginai pasakė, jog ta netrukus ištekėsianti.
Palaimintoji Ksenija mokė žmones tikrumo ir tiesos, dažnai atverdama jų paslaptis ar apgaulę. Dievo palaima lydėjo ne tik Kseniją: tie, kuriuos ji aplankydavo, arba iš kurių priimdavo valgį, buvo laimingi ir nusisekę. Tiek prekiautojai, tiek vežikai stengėsi kuo nors jai patarnauti. O ypatingą palaiminimą pelnydavo tie, kuriems šventoji pati ką nors duodavusi.
Ji iškeliavo pas Dievą, būdama septyniasdešimt vienerių metų. Šventoji palaidota Smolensko kapinėse. Daugybė Dievo stebuklų įvykdavo prie jos karsto. Jos maldos išgelbėjo mergelę, besiruošiančią susituokti su bėgliu-katorgininku, nužudžiusiu pulkininką ir juo apsimetusiu. Pasimeldus prie jos kapo, šeimose įsivyraudavo taika, ligoniai pasveikdavo, vargstantys buvo paguodžiami.
Virš jos kapo laikui bėgant buvo pastatyta koplytėlė, prie kurios keliaudavo visi, prašantys šventosios užtarimo. Įvykus revoliucijai bolševikai keliskart buvo uždarę koplyčią, bet visos jų pastangos buvo bergždžios: žmonės vis vien atmindavo šventąją Ksenija, prašė jos užtarimo. Ji buvo kanonizuota 1988 m.
