Šventasis Visos Rusios patriarchas Tìchonas (gr. Άγιος Τύχωνας (Τύχων), Πατριάρχης Μόσχας και πάσης Ρωσίας, lot. Sanctus Tycho, Patriarcha Moscuae /Moscuensis/ et totius Russiae, rus. Святи́тель Ти́хон, Патриа́рх Моско́вский и всея́ Руси́) – pirmasis atkurto Maskvos patriarchato vadovas, nuo 1917 metų – Maskvos ir Visos Rusios patriarchas. Darbavęsis Lietuvoje. Kanonizuotas 1989 metais.
Būsimasis patriarchas Vasìlijus (Bazìlijus) Ivãnovičius Belãvinas (gr. Βασίλειος Ιβάνοβιτς Μπελλάβιν, lot. Basilius Ioannis filius Bellavin, rus.Василий Иванович Беллавин) gimė 1865 metų sausio 19 (31) dieną Pskòvo gubernijos (rus. Пско́вская губе́рния), Toròpeco apskrities (rus. Торопе́цкий уе́зд), Klìno valsčiuje (dab. kaimas Kùnjos rajone [Ку́ньинский р.]), kunigo Jõno Timoféjevičiaus Belãvino (rus. Иоа́нн Тимофеевич Белла́вин; 1824 – †1894) šeimoje. Motina – Anà Gavrìlovna (rus. Анна Гавриловна; †1904).
Vasilijus turėjo tris brolius (kurie mirė nesulaukę senyvo amžiaus), tad drauge su jais padėdavo tėvams tvarkyti ūkį, prižiūrėjo gyvulius, viską mokėsi padaryti pats. Būdamas devynerių metų, pradėjo mokytis pradinėje Toropeco dvasinėje mokykloje, o 1878 m. ją baigęs, įstojo į Pskovo kunigų seminariją.
Mokslai Vasilijui sekėsi. Amžininkų teigimu, jis buvo gero būdo, kuklus ir atviras, noriai padėdavo savo bendramoksliams, kurie draugiškai pravardžiuodavo jį „archijeriejumi“ (arkivyskupu). Seminariją Vasilijus baigė kaip vienas geriausių mokinių.
1884 metais įstojo į Peterburgo Dvasinę akademiją. Ten jis irgi buvo visų gerbiamas, turėjo pravardę „patriarchas“. Vėliau protopresbiteris (gr. πρωτοπρεσβύτερος) Konstantinas Izrazcovas (Константин Изразцов) prisimimins, kad Vasilijus „buvo pasaulietiškas“, ypatingo polinkio vienuoliškam gyvenimui nesimatė, todėl „jo vienuolystė po akademijos baigimo daugeliui draugų buvo didelė staigmena“.
1888 metais jaunasis teologas grįžo į Pskovą ir tris metus dėstė seminarijoje dogminę ir moralinę teologijas. Būdamas 26 metų, ilgai svarstęs, 1891-aisiais davė vienuolystės įžadus, gavo Tichono vardą, jo šventuoju globėju tapo šventasis Tichonas Zadonietis.
1892 metų kovo mėnesį buvo paskirtas Cholmo dvasinės seminarijos inspektoriumi, o birželio mėnesį – Kazanės dvasinės seminarijos inspektoriumi, rektoriumi. Dar po mėnesio tapo Cholmo dvasinės seminarijos rektoriumi.
1888 metais baigęs Pskovo dvasinę akademiją, joje dėstė dogminę ir moralinę teologijas. 1891 metais įstojo į vienuolyną. 1892 metais paskirtas Cholmo, vėliau Kazanės dvasinės akademijos inspektoriumi.
1897 metais įšventintas Liublino vyskupu ir Cholmo - Varšuvos vyskupijos vikaru.
1898-aisiais paskirtas Aleutų salų ir Aliaskos vyskupu (rezidavo San Franciske, Niujorke). JAV įkūrė parapijų, atidarė dvasines seminarijas Mineapolyje ir Clevelande, įsteigė vienuolyną Pensilvanijoje, Niujorke pastatydino Šventojo Mikalojaus bažnyčią. Nuo 1905 metų Aleutų salų ir Šiaurės Amerikos arkivyskupas.
Nuo 1907 metų buvo Jaroslavlio ir Rostovo, o nuo 1914 – Vilniaus arkivyskupas.
1917 metais Tichonas buvo išrinktas Maskvos ir Kolomnos metropolitu. 1917 metų lapkričio 21 dieną (gruodžio 4 d.) Kremliaus Dievo Motinos Užmigimo katedroje, Švenčiausiosios Visuomet Mergelės Dievo Gimdytojos Įvesdinimo į Šventyklą šventės dieną įvyko intronizacija.
1922 metų gegužės mėnesį patriarchui Tichonui dėl „antitarybinių poelgių“ buvo skirtas griežtas namų areštas Maskvos Dono vienuolyne. 1923 metų birželio mėnesį jis parašė ir nusiuntė RTFSR Aukščiausiajam teismui savo atgailą, po 10 dienų buvo paleistas. 1924 TSRS Centrinio vykdomojo komiteto prezidiumo nutarimu kaltinimai Tichonui panaikinti.
Mirė patriarchas Tichonas 1925 kovo 25 dieną (balandžio 7). 1925 metų kovo 30 dieną (balandžio 12), Verbų sekmadienį Dono vienuolyne, dalyvaujant 56 vyskupams ir iki 500 kunigų, įvyko Patriarcho laidotuvės. Giedojo garsių kompozitorių, pedagogų Pavelo Česnokovo (rus. Па́вел Григо́рьевич Чесноко́в; † 1944) ir Aleksėjaus Astafjevo (rus. Алексей Михайлович Астафьев; † 1956) chorai. Palaidotas patriarchas Tichonas Mažojo Dono katedroje.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Tichonas minimas vasario 22 dieną (vasario 9 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Trumpas šventojo Tichono (Belavino), Maskvos ir visos Rusios patriarcho, gyvenimo aprašymas
1897-aisiais jis buvo įšventintas į vyskupus ir paskirtas tarnauti Lenkijoje – Liublino katedroje. Ten jis darbavosi tik vienerius metus, tačiau kai atėjo įsakymas apie jo pervedimą, raudojo visas miestas. Verkė ne tik stačiatikiai, bet ir unitai bei katalikai. Visas miestas susirinko geležinkelio stotyje palydėti taip trumpam pasirodžiusio, bet karštai mylimo ganytojo. Žmonės gulėsi ant bėgių, bandydami sustabdyti traukinį. Tik paties vyskupo žodis nuramino žmonių širdis.
Tokie širdingi atsisveikinimai lydėjo šventąjį visą gyvenimą. Raudojo stačiatikių Amerika – ten iki šios dienos jis vadinamas Stačiatikių Apaštalu; Amerikoje jis septynerius metus išmintingai ganė savo kaimenę: keliaudamas tūkstančius mylių, lankydamas tolimiausias parapijas, padėdamas ugdyti dvasinį gyvenimą, statydamas naujas bažnyčias, pvz., didingą Šv. Mykolo soborą Niujorke. Jo kaimenės dydis Amerikoje išdidėjo iki keturių šimtų tūkstančių: rusai ir serbai, graikai ir arabai, buvę unitai, vietiniai gyventojai – kreolai, indėnai, aleutai ir eskimai.
Po Amerikos šventasis buvo paskirtas į Jaroslavlio katedrą, kur pėsčias, raitas arba plaukdamas valtimi jis lankydavo vienuolynus ir mažus miestelius, tvarkydavo bažnytinį gyvenimą, puoselėjo dvasinę vienybę.
Nuo 1914 iki 1917 metų jis buvo paskirtas į Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupiją. Lietuvoje šventasis praleido du su puse metų. Jau per pirmuosius tarnystės mėnesius jis apvažiavo visus savo arkivyskupijos miestus ir kaimelius. Kaip įprasta, visur jis lankė bažnyčias, aukojo liturgijas, laimino tikinčiuosius. Kaip ir kituose šalyse, jis sulaukė ne tik stačiatikių, bet ir kitų konfesijų atstovų pagarbos – katalikai ir sentikiai taip pat ypatingai gerbė stačiatikių vyskupą.
Deja, ramus laikas ėjo į pabaigą. Prasidėjo baisusis pasaulinis karas. Lietuvos žemės pateko į karinių veiksmų zoną. Lietuvos arkivyskupui teko nuolat būti įvykių sūkuryje – jis važiavo į frontą laiminti karių, lankė karo ligonines, meldėsi ten, skyrė dėmesį sužeistiesiems, ramino pabėgėlius, meldėsi už žuvusius... „Aš vis važinėju, – rašė jis, – vakar grįžau, bet netrukus vėl važiuosiu kitur: ir kariai prašo, ir pozicijose laukia...“.
Vyskupo iniciatyva buvo pradėtas šiltų drabužių ir materialinių lėšų rinkimas. Vilniaus vienuolynuose buvo įkuriamos ligoninės – lazaretai. Vienoje iš jų vyskupas iš savo lėšų išlaikė kelias lovas. 1914 metų rugpjūtį buvo įkurta vaikų priežiūros įstaiga – dienos metu buvo prižiūrimi vaikai iš neturtingų šeimų, kurių tėvai buvo pašaukti į kariuomenę. Šiomis sunkiomis dienomis vyskupas kreipėsi į visus arkivyskupijos kunigus, ragindamas rūpintis sužeistais kariais, aukoti lėšas jų gydymui ir išlaikymui.
Lazaretuose buvo įkurtos dvasinės literatūros bibliotekos. Jomis rūpinosi Vilniaus Šventosios Dvasios brolija, kurios pirmininkas taip pat buvo šventasis Tichonas.
1915 metų vasarą Vokietijos kariuomenė pradėjo artintis prie Lietuvos. Vyskupui teko evakuoti šventenybes – šventųjų Vilniaus kankinių Antonijaus, Joano ir Eustafijaus relikvijas, Surdegio Dievo Motinos ikoną ir kt. Liepos 22 d. jis aukojo atsisveikinimo Mišias. Išliko toks vieno liudininko užrašas:
„Šventosios Dvasios vienuolyne arkivyskupas Tichonas aukojo Liturgiją, po kurios šventųjų Vilniaus kankinių relikvijos turėjo palikti Lietuvą. Trys karstai, skęstantys tarp gėlių, stovėjo bažnyčios viduryje. Buvo didinga ir graudu... Nebeliko varpų... Vežikų nerasi. Paskutiniai gyventojai, kas dar tik gali, palieka miestą... Visur arba kapų tyla, arba nerimas.“
Tuo metu vyskupui teko keliauti į Maskvą, kur jam teko rūpintis švenčiausio Sinodo[1] veikla. O 1917 m. įvyko vasario revoliucija. Naujoji bolševikų valdžia panaikino švenčiausiąjį Sinodą, bet leido liaudžiai išrinkti pretendentus į svarbiausias istorines katedras, tikėdamasi iškelti į bažnytinę valdžią savo kandidatus. Tačiau Maskvos metropolitu buvo išrinktas šventasis Tichonas, nors jau ir tada bolševikų valdžia buvo priešiškai prieš jį nusiteikusi. Nepasiteisino ir kitos bolševikų siūlomos kandidatūros – liaudis išrinko Bažnyčiai ištikimus ganytojus.
Buvo sušauktas didysis bažnytinis susirinkimas, kuris turėjo sureguliuoti bažnytinį gyvenimą atsižvelgiant į naujas sąlygas. Jo metu po ilgų ir karštų debatų buvo nuspręsta išrinkti Patriarchą. Lemiamą žodį tarė liaudis, valstiečiai: „Nebeturime caro – tėvo, kurį mylėjome; Sinodo mylėti neįmanoma; todėl mes, valstiečiai, norime patriarcho“.
Iš trijų kandidatų, traukiant burtus, buvo išrinktas patriarchas. Juo tapo Maskvos metropolitas Tichonas.
Buvo sunkūs laikai. Visi nerimavo dėl ateities. Augo neapykanta, jau buvo aišku, kad artėja badas, niekas nebuvo apsaugotas nuo smurto ir plėšikavimo. Gaudžiant patrankoms ir kulkosvaidžiams į savo Golgotą atėjo patriarchas Tichonas. Jį kankino dvasinės kančios ir nuolatinis klausimas: „Kiek galima nusileisti bedieviškai valdžiai?“ Kur yra riba, kada apsaugant Bažnyčią ir Tikėjimą turi prasidėti kankinystė – ne jo, bet jo kaimenės? Apie savo gyvybę ir ateitį jis jau net nebegalvojo. Savo gyvybę jis buvo pasiruošęs paaukoti bet kurią akimirką. „Tegu išnyksta mano vardas, tik kad Bažnyčiai tai padėtų“, – sakė jis.
Jo raštai, nutarimai, laiškai persmelkti ašaromis: „Viešpatie, žmonės apleido Tavo Įsakymus, sugriovė Tavo altorius, apšaudė Tavo šventoves, žudo Tavo kunigus...“.
Jis prašė žmonių atgailauti ir melstis Dievui. Stengiantis atgaivinti dievobaimingumą buvo rengiamos didingos bažnytinės procesijos, kuriose jis pats visada dalyvaudavo. Nieko nebijodamas jis tarnavo liturgijas įvairiuose miestuose, sustiprindamas ir palaikydamas tikinčiuosius.
Galiausiai jis buvo areštuotas, ir nuo 1922 metų gegužės 16 d. iki 1923 metų birželio buvo laikomas kalėjime. Bolševikams nepavyko palaužti šventojo, ir galų gale jis buvo paleistas, tačiau buvo nuolat stebimas. Du kartus (1919 ir 1923 metais) buvo pasikėsinta į jo gyvybę: antrojo pasikėsinimo metu tragiškai žuvo šventojo Tichono patarnautojas.
Nepaisant persekiojimų, šventasis neapleido savo kaip ganytojo pareigų, jis buvo gausiai lankomas žmonių, kurie dažnai atvažiuodavo iš toli arba pėsti pereidavo šimtus ir net tūkstančius kilometrų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis, persekiojamas ir sunkiai sergantis, visada tarnavo liturgiją sekmadieniais ir švenčių dienomis. 1925 metų kovo mėnesį buvo jo paskutinioji liturgija, o per Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę jis ramiai, nesustabdęs maldos, iškeliavo pas Viešpatį.
Dabar jo šventasis kūnas yra Maskvos Dono vienuolyne.
Vaikeliai! – buvo jo paskutiniai žodžiai. – Stačiatikiai! Visi krikščionys! Tik kovojant gėriu prieš blogį dedami stiprūs pagrindai mūsų Šventajai Bažnyčiai, ir tada joks priešas nenugalės jos Šventojo vardo, jos vaikų ir tarnautojų tyros aukos. Sekite paskui Kristų! Neišduokite Jo. Nepasiduokite pagundai ir keršydami nežudykite savo sielos. Neleiskite blogiui jūsų nugalėti. Su blogiu kovokite gėriu!
Pagal: Краткое житие святителя Тихона (Беллавина), патриарха Московского и всея России: azbyka.ru; Вильнюсские годы Патриарха Тихона: Храм святых Константина и Михаила: kimp.lt; Большая российская энциклопедия: old.bigenc.ru; Православный русский календарь на 1930 г. — Русская церковная типография — Владимирова на Словенску, 1929. — Ч. 3-я (с отдельной пагинацией). — С. 65
[1] Švenčiausias Sinodas buvo įkurtas Rusios imperatoriaus Petro I, jam panaikinus patriarchiją. Sinodas buvo aukščiausia bažnytinės ir valstybinės administracijos institucija. Veikė nuo 1721 m. iki 1918 m.
