Šv. Pelagėja (Pelagėja) gimė Sirijos Antiochijoje ir iki atsivertimo į Kristų buvo lengvabūdiška ir palaido gyvenimo būdo mergina. Būdama labai patrauklios išvaizdos, ji puošėsi prabangiais drabužiais, auksu ir brangakmeniais, dėl to gerbėjai ją vadino Margarita, t. y. perlu.
Vieną dieną vyskupai iš kaimyninių vyskupijų atvyko į Antiochiją į susirinkimą. Tarp jų buvo Nonas, Iliopolio vyskupas, garsėjęs išmintimi ir teisingu gyvenimu. Pertraukos metu vyskupai išėjo iš šventyklos, kurioje vyko susirinkimas, ir staiga prieš juos pasirodė triukšminga jaunuolių minia. Tarp jų savo grožiu ypač išsiskyrė viena mergina – nuogais pečiais ir nekukliai apsirengusi. Tai buvo Pelagėja. Ji garsiai šmaikštavo ir juokėsi, o aplink ją būriavosi gerbėjai. Sutrikę vyskupai nuleido žvilgsnius, o šventasis Nonas, priešingai – atidžiai žvelgė į Pelagėją. Kai triukšminga minia pasitraukė, Nonas paklausė vyskupų: „Ar jums nepatiko šios moters grožis ir jos apranga?“ Jie tylėjo. Tada Nonas tęsė: „Ir aš daug ko iš jos išmokau. Jos tikslas buvo patikti žmonėms, ir kaip manote, kiek valandų ji praleido puošdamasi, rūpindamasi, kad gerbėjų akyse atrodytų gražesnė už kitas moteris! Per Paskutinįjį teismą Dievas teis mus dėl jos, nes mes, turėdami danguje nemirtingąjį jaunikį, nekreipiame dėmesio į savo sielų būklę. Su kuo mes stovėsime prieš Jį?“.
Atvykęs į nakvynės namus, šventasis Nonas ėmė uoliai melstis už Pelagėjosos išgelbėjimą. Kitą sekmadienį, kai Nonas šventė Dieviškąją liturgiją, slėpiningos jėgos traukiama Pelagėja pirmą kartą atėjo į bažnyčią. Pamaldos ir šventojo Nono pamokslas apie Paskutinįjį teismą ją taip sukrėtė, kad ji pasibaisėjo savo nuodėmingu gyvenimu. Atėjusi pas šventąjį Noną ji išreiškė norą pasikrikštyti, tačiau nebuvo tikra, ar Viešpats jos pasigailės: „Mano nuodėmių daugiau nei jūros smėlio, o jūroje nėra vandens, kuris nuplautų mano nedorus darbus“. Gerasis ganytojas paguodė ją Dievo gailestingumo viltimi ir pakrikštijo.
Tapusi krikščione, Pelagėja surinko savo turtą ir nunešė jį Nonui. Tačiau Nonas liepė jį išdalyti vargšams, sakydamas: „Tegul tai, kas sukaupta, būna išmintingai išleista“. Po kelių dienų Pelagėja persirengė vyriškais drabužiais ir išvyko iš miesto. Ji nuvyko į Jeruzalę ir čia priėmė vienuolystės įžadus. Ji buvo laikoma jaunuoliu. Alyvų kalne pasistačiusi celę, ji užsidarė joje ir pradėjo gyventi griežtą vienuolišką gyvenimą – atgailauti, pasninkauti ir melstis. Apylinkės žmonės ją laikė vienuoliu Pelagėjumi, eunuchu. Po kelerių metų, įgijusi didelių dvasinių dovanų, vienuolė Pelagėja mirė maždaug 457 metais. Per laidotuves paaiškėjo, kad miręs vienuolis buvo moteris.
