Pranašas Jona, pranašo Eliziejaus darbų tęsėjas, gyveno VIII a. prieš Kristų. Jonos motina buvo toji našlė iš Sidono krašte esančio Sareptos miesto, pas kurią per badmetį Dievui paliepus buvo atėjęs pranašas Elijas, ir jos namuose neišsekdavo miltų ir aliejaus atsargos.
Jona, kuris tuomet dar tebuvo tik mažas berniukas, susirgo, ir jo liga buvo tokia stipri, kad jis mirė. Ir tarė našlė pranašui Elijui: „Kas man ir tau, Dievo žmogau? Tu atėjai pas mane, kad primintum man apie mano nuodėmes ir nužudytum mano sūnų“. Tuomet sušuko Elijas Viešpačiui: „Viešpatie, Dieve mano! Tesugrįžta šio berniuko siela į jį!“ Viešpats išgirdo Elijo balsą, berniuko siela į jį sugrįžo ir jis atgijo.
Vieną kartą Viešpats paliepė Jonai, kad šis eitų pas nedorėlius Ninevijos miesto gyventojus ir skelbtų jiems žinią apie atgailą. Bet Jona nepanoro įvykdyti Dievo valios. Tačiau nuo Dievo niekas negali pasislėpti, ir, kuomet Jona plaukė per jūrą laivu, Viešpats, norėdamas pamokyti Savo tarną, sukėlė didžiulę audrą. Laivininkus apėmė siaubas, ir Jona paliepė jiems išmesti jį į jūrą, o kai tik tai buvo įvykdyta, audra baigėsi. Išmestą į jūrą pranašą Joną Dievui paliepus prarijo banginis, ir išbuvo Jona banginio pilve tris dienas ir tris naktis. Tenai jis verkė ir atgailavo, be perstojo melsdamasis Dievui, ir Viešpats paliepė, kad banginis išmestų Joną iš savo pilvo atgal ant žemės. Tada jau Jona nuolankiai, dėkodamas Dievui, nuėjo vykdyti Jo valią. Nuodėmingieji Ninevijos gyventojai atgailavo, ir Viešpats nenukreipė į juos Savo rūstybės.
Pranašo Jonos knyga yra viena iš Šventojo Rašto knygų, jos tekste yra pateikiamos pranašystės apie Izraelio tautos likimus, apie mūsų Išganytojo kančias, apie Jeruzalės tuštėjimą. Jėzus Kristus, kalbėdamasis su Rašto aiškintojais ir fariziejais, kurie reikalavo iš Jo ženklo, pasakė, kad jiems nebus duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas (Mt 12, 39), t. y. apie Viešpaties mirtį ir Prisikėlimą po trijų dienų.
