Šv. pranašas Samuelis buvo penkioliktasis ir paskutinis iš Izraelio teisėjų. Jis gyveno 1146 prieš Kristaus Gimimą. Šv. Samuelis buvo kilęs iš Levio giminės, jo tėvas buvo Elkana, gyvenęs Ramataim Cofime Efraimo aukštumose, jo motina buvo Ona. Elkana turėjo dvi žmonas: Haną ir Peniną. Ona buvo bevaisė, o Penina pagimdė sūnų ir dukterų ir tyčiojosi iš savo varžovės. Kasmet Elkana keliaudavo iš savo namų į Šiloją, kur atnašaudavo Dievui auką, o paskui išdalindavo savo šeimai kiekvienam priklausančią dalį.
...Onai jis duodavo dvigubą dalį, nes Haną jis mylėjo, nors Viešpats ir buvo padaręs ją bevaisę. 6 Be to, jos varžovė, norėdama ją įskaudinti, tyčiodavosi iš jos, kad Viešpats buvo padaręs ją bevaisę. 7 Taip būdavo kasmet: kada tik ji nueidavo į Viešpaties Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo. 8 Jos vyras Elkana ją klausdavo: „Ona, kodėl verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi nesu aš tau vertesnis negu dešimt sūnų? (1 Sam 1, 5–8).
Kartą Ona, neištvėrusi, pati nuėjo į šventyklą, ir ten karštai maldavo Viešpaties, kad dovanotų jai palikuonį, kurį pažadėjo pašvęsti jį Dievui. Ir štai, jiems grįžus namo, Ona pastojo. Gimusiam vaikui buvo duotas Samuelio, t. y. „išprašyto“ vardas, nes Ona sakė: „„Aš VIEŠPATIES jo prašiau“ (1 Sam 1, 20).
Kai berniukui sukako trys metai, motina palydėjo jį į Šiloją ir pildydama savo pažadą, paliko jį Viešpaties namuose, pavesdama jį pranašui Eliui, kuris tuo metu jau buvo Izraelio teisėjas. Mažasis Samuelis buvo auklėjamas Dievo baimėje, gyveno dorą gyvenimą ir būdamas tik 12 metų, jau buvo pašauktas Dievo į pranašo tarnystę, o taip pat jam buvo atskleista, kad Elio nedori sūnūs, kurie nesąžiningai tarnauja prie Viešpaties aukuro, ir pats Elis, negalėjęs jų sutramdyti, bus nubausti.
Ši pranašystė išsipildė, praėjus keliems metams, kai filistinai mūšyje nugalėjo izraelitus, nužudę 30000 vyrų (tarp kurių buvo ir pranašo sūnūs Hofnis ir Finehasas), ir pagrobė Sandoros Skrynią – didžiausią Izraelio šventenybę. Gavęs šią žinią, senasis Elis „virto aukštielninkas iš savo krėslo šalia vartų, nusilaužė sprandą ir numirė, nes buvo senas ir sunkus žmogus“ (1 Sam 4, 18). O jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia. „Išgirdusi žinią, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, kad jos uošvis ir vyras mirę, ji buvo apimta gimdymo skausmų, prigludo prie žemės ir pagimdė“ (1 Sam 4, 19), o po to mirė. Prieš mirtį ji dar pasakė: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio […] nes Dievo Skrynia pagrobta“ (1 Sam 4, 22).
Eliui mirus, dar 20 metų Izraelio tauta buvo pavaldi filistinams, mokėjo jiems duoklę ir kentė jų priespaudą. Visgi Sandoros Skrynia į Izraelį buvo grąžinta nepraėjus nė metams po pagrobimo. Ši istorija verta dėmesio, nes pasakoja apie pagonių santykį su Tikruoju Dievu ir parodo, kad kartais stabmeldžių širdys buvo jautresnės Viešpaties ženklams, nei izraelitų. Apie tai parašyta pirmoje Samuelio knygoje, 5–6 skyriuose. Leisdamas 20 metų kęsti filistinų priespaudą, Viešpats norėjo, kad izraelitai savo širdimi atsiverstų ir atgailautų dėl savo stabmeldystės. Ir štai pagaliau „Visi Izraelio namai ilgėjosi VIEŠPATIES“ (1 Sam 7, 2). Tada Samuelis pradėjo savo pranašišką tarnystę, ragindamas žmones pašalinti iš savo tarpo svetimus dievus ir atiduoti širdį Viešpačiui. „Tad izraelitai pašalino Baalus bei Astartes ir tarnavo tik VIEŠPAČIUI“ (1 Sam 7, 4).
Izraelitams atsivertus, Dievas dovanojo jiems pergalę prieš filistinus, ir visos žemės buvo sugrąžintos. Kai Samuelis paseno, vietoje jo pradėjo tarnauti jo sūnūs, bet jie nepaveldėjo savo tėvo dievobaimingumo, nes buvo gobšūs.
Tada Izraelio žmonės, norėdami būti „kaip kitos tautos“ (1 Sam 8, 20), pareikalavo, idant Samuelis išrinktų jiems karalių. Šventasis pranašas įžvelgė šiame nore tautos gilų dvasinį nuopuolį, kadangi buvo atsisakoma Tikrojo Dievo, Kuris gelbėjo juos ir kalbėjo jiems, ir tautos likimas buvo pavedamas nebe Jam, o mirtingam ir nuodėmingam žmogui. Samueliui prašant Dievo atsako, Viešpats tarė šitaip:
„Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius. 8 Kaip darė man nuo tos dienos, kai išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams, taip jie daro ir tau. 9 Tad dabar klausyk jų balso! Tačiau turi juos rimtai įspėti ir pasakyti apie teises karaliaus, kuris juos valdys“ (1 Sam 8, 7–9).
Pranašui papasakojus apie karaliaus teises ir įspėjus dėl priespaudos (1 Sam 8, 11–18) (pvz., „...Jis paims jūsų vergus bei verges, geriausius jūsų galvijus bei asilus ir paskirs juos prie savo darbų. 17 Jis paims dešimtadalį jūsų kaimenių, ir jūs tapsite jo vergais…“ ir t.t.), žmonės vis vien atsisakė klausyti Samuelio balso, apakinti noro „būti kaip kitos tautos“.
Su Dievo pagalba, Samuelis išrinko iš jų tarpo doriausią jaunuolį – Saulių – ir patepė jį karaliumi. Tačiau pastarasis vėliau pametė tiesos kelią. Tada Dievas liepė Samueliui karaliumi patepti Dovydą. Sauliui žuvus mūšyje, jo vietą užėmė Dovydas, kuris, nors ir buvo geriausias ir teisingiausias iš Izraelio karalių, vis dėlto negalėjo išvengti žmogiškų klaidų ir nuodėmės.
Šventasis pranašas Samuelis mirė gilioje senatvėje. Jo gyvenimas aprašytas Biblijoje (pirmoje Samuelio knygoje, taip pat Siracido knygoje 46, 13–20). 406 metais jo šventos relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolį. O Izraelyje netoliese nuo Jeruzalės yra memorialas-minaretas „Nebi Samuel“, nurodantis numanomą Samuelio palaidojimo vietą. Šią vietą garbina trys religijos: krikščionybė, judaizmas ir islamas.
