Kas yra šv. Jonas Krikštytojas?
Šv. Jonas yra didžiausias iš visų pranašų, paskutinis Senojo Testamento pranašas, atvėręs izraelitams, kad Jėzus Kristus yra Viengimis Dievo Sūnus, Mesijas ir Išganytojas, Kuris išgelbės žmones nuo nuodėmės ir mirties. Bažnyčia iš visų šventųjų labiausiai garbina šventąjį Joną Krikštytoją, aukščiau už jį yra tik Dievo Motina.
Pats Jėzus Kristus pavadino šv. Joną Krikštytoją didžiausiu iš visų žmonių: „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Stačiatikių Tradicijoje jis vadinamas dvejopai: Krikštytoju ir Pirmtaku (graikiškai ο Πρόδρομος [prodromos]; bažnytine slavų kalba – Предтеча [predteča] – t. y. bėgantis priekyje). Pirmtaku jis buvo pavadintas, nes atėjo pirmiau Kristaus ir ruošė Jam kelią žmonių širdyse, kad jie galėtų pasitikti Viešpatį. Krikštytoju jis vadinamas, nes pakrikštijo mūsų Viešpatį Jėzų Kristų Jordano upėje, taip pat krikštijo judėjus Jordano vandenyse. Apsivalymas vandenyje tais laikais buvo gana dažna praktika, bet visada buvo susijusi su nuodėme, ritualiniu nešvarumu, taip pat buvo būtinas pagonims, panorėjusiems priimti judaizmą. Šventojo Jono krikštas – tai iššūkis judėjams, pažadinimas iš dvasinės stagnacijos. Žmogus turėjo pripažinti, kad jis, nors ir priklauso Dievo tautai, yra nuodėmingas ir privalo ryžtingai keisti savo gyvenimą.
Iš Evangelijos pagal Luką (Lk 1) sužinome, kad šv. Joną Krikštytoją ir Jėzų Kristų siejo giminystės ryšiai – pranašo motina Elzbieta buvo Skaisčiausiosios Mergelės Marijos giminaitė.
Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimas
Švento pranašo nužudymas, įvykęs nedaug laiko prieš Jėzaus Kristaus Nukryžiavimą ir Prisikėlimą, aprašomas Evangelijose pagal Matą (Mt 14, 1-12) ir pagal Morkų (Mk 6, 14-29). Taip pat kai kurias šio įvykio detales sužinome ir iš Šventos Tradicijos.
Mirus karaliui Erodui Didžiajam (tam, kuris išžudė Betliejaus kūdikius), Romos imperatorius padalino Palestinos teritoriją į keturias dalis ir į kiekvieną paskyrė sau patikimą valdovą iš Erodo vaikų. Erodas Antipas gavo Galilėją. Jis turėjo žmoną – Arabijos karaliaus Arefos dukterį. Tačiau Erodas ją paliko dėl meilužės – savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Šv. Jonas viešai smerkė tokį poelgį, tačiau karalius nedrįso nubausti pranašo, bijodamas žmonių, o „Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo“ (Mk 6, 19).
Kartą Erodas šventė gimtadienį ir sukvietė visus į turtingą puotą. Erodiados dukra Salomė šoko svečiams. Erodas buvo sužavėtas mergaite ir pažadėjo išpildyti bet kokį jos norą: „Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ (Mk 6, 23). Salomė paprašė motinos patarimo, o ta liepė prašyti Jono Krikštytojo galvos:
„Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“ (Mk 6, 24-25).
Erodas nuliūdo, nes bijojo Dievo bausmės, bet taip pat neišdrįso ir sulaužyti savo neatsargiai duoto pažado.
Taigi į kalėjimą buvo pasiųstas budelis, kuris nukirto šventajam pranašui galvą ir atnešė ją į puotą, o Salomė atidavė ją motinai. Šventoji Tradicija sako, kad galva prakalbo ir toliau smerkė Erodo ir Erodiados svetimavimą. Įtūžusi Erodiada subadė pranašo liežuvį adatomis ir užkasė šventą galvą purvyne. Bet Erodo prievaizdo Chuzos žmona Joana slaptai paėmė šv. Jono galvą, įdėjo į brangų indą ir palaidojo ant Alyvų kalno, vienuose iš Erodo rūmų. O šventojo Jono Krikštytojo mokiniai garbingai palaidojo jo kūną.
Erodas, Erodiada ir Salomė jau šiame gyvenime sulaukė Dievo bausmės. Arabijos karalius Arefa, keršydamas dėl savo dukters – teisėtos Erodo Antipos žmonos – pažeminimo paskelbė pastarajam karą ir sutriuškino jo kariuomenę. Tuometinis Romos imperatorius Gajus Julijus Cezaris Kaligula (valdė 37–41 m.) ištrėmė Erodą ir Erodiadą į Galiją, vėliau – į Ispaniją. Kai Salomė žiemą bandė pereiti per Sikorio (dab. Segrės upė (Río Segre), Ispanija) upę, įlūžo ledas. Jos kūnas atsidūrė po vandeniu, o galva liko virš jo, tarp ledo gabalų. Panašiai kaip kadaise ji šoko Erodo puotoje, dabar ji iš trūkčiojo kojomis lediniame vandenyje. Taip ji kabėjo, kol aštrus ledo gabalas perpjovė jai kaklą. Kūno taip ir nerado, o jos galvą atnešė Erodui ir Erodiadai, panašiai kaip kadaise jiems buvo atnešta šv. Jono Krikštytojo galva. Vėliau nuodėmingą porą prarijo prasivėrusi žemė.
Atsakomybė už nuodėmę
Erodas Antipas nebuvo vienareikšmiškai blogas. Iš Evangelijų mes sužinome, kad jis:
…Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi (slavų sinodaliniame vertime: “Paklausęs Jono, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi“) (Mk 6, 20).
Vis dėlto jis nenutraukė santykių su Erodiada, todėl tapo beprasmis ir jo klusnumas šv. Jonui Krikštytojui kitais atvejais. Nuodėmė pavergė karalių, valdė jo poelgius ir nuvedė ten, kur jis pats nenorėjo. Ir netgi teigiamas dalykas – laikymasis duoto žodžio – įstūmė jį į bedugnę, nes buvo apnuodytas nuodėmės.
Kai žmogus yra dvasiškai miręs, jo dorybės tampa pavojingomis. Dar vienas šio atvejo pavyzdys – klusnioji Salomė. Nuostabiai šokusi, visus pakerėjusi, ji nepametė galvos dėl savo sėkmės, o „išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ (Mk 6, 24). Ji nepasibaisėjo, išgirdusi: „Jono Krikštytojo galvos!“ (Mk 6, 24). Ji prideda savo valią prie nusikaltimo: paklusniai, skubėdama ir „atbėgusi“ (Mk 6, 25) perduoda prašymą karaliui, kūrybiškai papildo motinos žodžius („Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“ (Mk 6, 25), t. y. prideda savo valią prie šio nužudymo. Jos klusnumas pavergtas nuodėmės, kaip ir Erodo ištikimybė priesaikai.
Kodėl šis įvykis minimas kaip šventė?
Šventė bažnytine prasme – tai ne būtinai džiugesio diena. Tai tam tikro įvykio atsiminimas ir dvasinis dalyvavimas jame. Dažniausiai šventės nukreipia mūsų mintis į gerą, viltingą pusę, tačiau esama ir tokių švenčių, kurios sukrečia, priverčia mus sunerimti. Toks yra ir šiandienos minėjimas.
Žiūrint žmogiškomis akimis – tai gedulo diena, kai pasaulis prarado didį šventąjį, neįtikusį nuodėmingai moteriai. Ne veltui šiandien yra laikomasi griežto pasninko.
„...Tačiau tikintiesiems šis įvykis nėra neišsprendžiamas, nekelia nusivylimo gyvenimu, jeigu jie su viltimi žiūri į ateitį ir šį pasaulį suvokia kaip savo tremties vietą, – sako XX amžiuje Anglijoje gyvenęs metropolitas Antonijus (Blumas) – Tą akimirką, kai Erodo svečiai pasibaisėję žvelgė į teisuolio galvą, padėtą dubenyje, pats Jonas Krikštytojas jau stovėjo nušviestas dangiškos malonės prieš senųjų laikų šventuosius ir skelbė jiems daugelį amžių lauktą žinią. Vos tik jam buvo nukirsta galva, jis prisijungė prie daugelio kitų šventųjų, paveldėjo amžiną malonę ir šlovę, įėjo ten, kur jis bus mylimas ir kur galės džiaugtis tikruoju, nesibaigiančiu gyvenimu.
Teisieji nemiršta, jie nepavaldūs mirčiai, jie amžinai gyvena Dievo Karalystėje. Nė vienas geras darbas, kurį žmogus padarė dėl Dievo, neliks be atlygio. O Jono Krikštytojo darbai tikrai nusipelnė daugelio šlovės vainikų.
Tuo labiau, mes tikime, kad šv. Jono Krikštytojo mirtis neįvyko be Dievo valios, kad to priežastis buvo didis ir žmonijai reikalingas tikslas. Vienoje iš šventinių giesmių taip ir giedama: „Šlovingas pirmtako galvos nukirtimas yra Dieviškosios Apvaizdos numatytas“.
Artėjo mūsų Išganytojo Nukryžiavimas ir Prisikėlimas. Viešpats Jėzus Kristus baigė Savo užduotį žemėje, ir tie, kas Jo laukė, Jį surado. Tačiau Mesijo laukė ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, kurių buvo nesuskaičiuojama daugybė. Štai tam, kad jie išgirstų džiugią žinią apie artėjantį Išganytoją, išrinktas šv. Jonas Pirmtakas, kuris ir žemėje skelbė apie Viešpaties atėjimą. Erodo ir Erodiados kaltė nesumenkėja, bet jie, patys to nesuvokdami, išpildė Dievo valią“.
Be abejo, Dievas nėra Toks žiaurus, kad Jono Krikštytojo ar bet kokio kito šventojo nukankinimas Jam yra malonus. Bet kaip pasaulis nepriėmė Dievo Sūnaus, taip nepriima bet kokio tikro šventumo, stengiasi jį išniekinti ir jo atsikratyti, panašiai kaip įtūžio apimta Erodiada nužudė pranašą, smerkusį jos nuodėmę. O pačiam pranašui tai buvo paskutinis tikėjimo išbandymas, kurį jis šlovingai išlaikė. Todėl šiandienos šventė turėtų ne gąsdinti, o padrąsinti mus, duoti mums tvirtumo, tikėjimo ir nepaperkamos sąžinės pavyzdį.
