Šie šventieji buvo nukankinti 258 metais, valdant imperatoriui Valerianui (253–259). Šv. popiežius Sikstas buvo kilęs iš Atėnų, turėjo puikų išsilavinimą ir tapo popiežiumi po to, kai buvo nukankintas prieš tai Romos popiežiaus sostą užėmęs šv. Steponas (253–257, jo atmintis švenčiama rugpjūčio 2/15 d.). Tai buvo sunkūs krikščionių persekiojimo laikai, kai kiekvienas, tapęs Romos popiežiumi, buvo nužudomas. Šv. Sikstas taip pat buvo netrukus suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Kartu su juo buvo įkalinti ir du diakonai – Telikisimas ir Agapitas.
Tuo metu, kai kariai vedė šv. Popiežių į kalėjimą, jį pamatęs arkidiakonas Laurynas sušuko: „Tėve, kur tu keliauji? Kodėl palieki savo arkidiakoną, su kuriuo tu kartu atnašaudavai Šventą Kūno ir Kraujo auką? Paimki savo sūnų su savimi, kad aš būčiau tavo bendrininkas ir praliejant mūsų kraują už Kristų!“
Šv. Sikstas jam atsakė: „Nepalieku tavęs, sūneli. Esu senas ir mirsiu lengva mirtimi. O tavęs laukia sunkios kančios. Žinok, kad mums mirus, už trijų dienų ir tu prisijungsi prie mūsų. O dabar eik, parduok bažnyčioje esančias brangenybes ir padalink pinigus persekiojamiems ir skurstantiems krikščionims“.
Šv. Laurynas paklusniai išpildė šv. Siksto prašymą.
Sužinojęs, kad artėja šv. Siksto ir diakonų teismas, šv. Laurynas atėjo tenai, kad galėtų stebėti jų dvasinę pergalę. „Tėve, – pasakė jis šventajam popiežiui, – padariau kaip buvo liepta, išdalinau tavo brangenybes. Dabar nepaliki manęs!“
Išgirdę kalbant apie kažkokias brangenybes, kariai suėmė šv. Lauryną, o trims kankiniams nukirto galvas.
Imperatorius liepė įkalinti Šv. Lauryną ir paskyrė jam prižiūrėti patį kalėjimo viršininką Ipolitą. Kalėjime šv. Laurynas savo maldomis gydė ligonius, daugelį pakrikštijo. Tai matydamas, Ipolitas buvo sukrėstas, ir galiausiai pats kartu su visa savo šeimyna ir vergais priėmė šventą krikštą.
Netrukus šv. Laurynas buvo pakviestas pas imperatorių, ir jam buvo liepta parodyti, kur yra paslėptos brangenybės, apie kurias jis kalbėjo. Šventasis arkidiakonas atsakė – „Palauk tirs dienas ir aš tau jas parodysiu“.
Per trijų dienų jis sukvietė daugybę vargšų, ligonių, kurie išgyveno tik Bažnyčios dėka, ir atvedęs juos prieš imperatorių pareiškė: „Štai čia yra skrynios, į kurias įdėjau pinigus. Ir visi, kas tik įdeda savo turtą į šias skrynias, Kristaus Karalystėje atgauna jį su kaupu“.
Tada šv. Lauryną pradėjo negailestingai kankinti, jis buvo verčiamas atnašauti auką stabams. Jis buvo mušamas skorpionais (plona metaline grandine su aštriomis adatomis), jo žaizdas degino ugnimi, mušė alavijo strypais. Šventajam arkidiakonui kenčiant, vienas iš karių – Romanas – sušuko – „Laurynai, matau šviesų jaunuolį, kuris stovi šalia tavęs ir gydo tavo žaizdas. Vardan Jėzaus Kristaus, nepalik manęs!“
Po to šventas kankinys buvo nuimtas nuo kankinimų lentos ir grąžintas į kalėjimą, kur jį pasitiko Ipolitas. Romanas ten atsinešė vandens ir maldavo, kad šv. Laurynas jį pakrikštytų. Vos jam pasikrikštijus, jis buvo suimtas ir nužudytas – jam nukirto galvą.
Kai šv. Laurynas buvo vedamas į paskutinį kančių etapą, šv. Ipolitas taip pat norėjo paskelbti esąs krikščionis ir mirti kartu su juo, tačiau šventasis kankinys tarė: „Kol kas slėpk savo tikėjimą. Netrukus aš pašauksiu tave, tu išgirsi ir ateisi. O dabar neverk dėl manęs, verčiau džiaukis, nes einu gauti šlovingą kankinystės vainiką“.
Šv. Lauryną paguldė ant įkaitintų geležinių grotų, o budeliai prispaudė prie jų jo kūną. Šv. Laurynas, pažvelgęs į budelius, tarė: „Štai, vieną mano kūno pusę jau iškepėte, apkepkite gerai ir kitą, o tada valgykit“.
Prieš mirtį jis ištarė šiuos žodžius: „Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau Kristau, kad leidai man įžengti per Tavo vartus“ – ir atidavė Viešpačiui savo sielą.
Šv. Ipolitas naktį paėmė kankinio kūną, įvyniojo į švarią drobulę su kvepalais ir parnešė kunigui Justinui. Našlės Kiriakijos namuose prie šventojo kankinio kūno buvo meldžiamasi visą naktį ir ant jų paaukota šv. Liturgija. Visi buvusieji priėmė Švenčiausią Eucharistiją ir garbingai palaidojo šv. kankinio Lauryno kūną rugpjūčio 10 / 23 (258 m.). Šv. Ipolitas ir kiti krikščionys buvo nukankinti po trijų dienų (rugpjūčio 13 / 26), kaip jis ir buvo išpranašavęs.
