Šventasis Simeonas gimė Sirijos Antiochijos ribose IV a. viduryje, neturtingų tėvų namuose. Jaunystėje jis ganė tėvo avis. Vieną dieną atėjęs į šventyklą išgirdo giedant Palaiminimų Evangeliją (Mt 5, 3-12), ir jis užsidegė teisaus gyvenimo troškimu. Simeonas ėmė karštai melstis Dievui, prašydamas Jo parodyti, kaip pasiekti tikrąjį teisumą. Netrukus jis susapnavo, kad kasa žemę, tarsi kasdamas pamatams statyti pastatą. Balsas jam tarė: „Kask giliau“. Simeonas ėmė kasti giliau. Kai jam atrodė, kad iškasta duobė pakankamai gili, jis sustojo, bet tas pats balsas liepė kasti dar giliau. Tas pats įsakymas buvo pakartotas kelis kartus. Tada Simeonas pradėjo kasti be perstojo, kol paslaptingasis balsas jį sustabdė žodžiais: „Užteks! O dabar, jei nori statyti, statyk, uoliai dirbdamas, nes be darbo tau nieko nepavyks“. Nusprendęs tapti vienuoliu, šventasis Simeonas paliko tėvų namus ir priėmė vienuolystę artimiausiame vienuolyne. Čia jis kurį laiką darbavosi atsidėjęs vienuoliškai maldai, pasninkui ir klusnumui, o paskui, dėl dar didesnių dvasinių pasiekimų, pasitraukė į Sirijos dykumą. Čia šventasis Simeonas pradėjo naują askezės rūšį - „stulpų statymą“. Pastatęs kelių metrų aukščio stulpą, jis įsikūrė ant jo, taip atėmdamas iš savęs galimybę atsigulti ir pailsėti. Dieną ir naktį stovėdamas lyg žvakė tiesioje padėtyje, jis beveik be perstojo meldėsi ir mąstė apie Dievą. Be griežčiausio susilaikymo nuo maisto, jis savanoriškai kentė daugybę sunkumų: lietų, karštį ir šaltį. Maitinosi mirkytais kviečiais ir vandeniu, kurį jam atnešdavo geri žmonės.
Jo nepaprastas dvasinis žygdarbis tapo žinomas daugelyje šalių, pas jį ėmė plūsti daugybė lankytojų iš Arabijos, Persijos, Armėnijos, Gruzijos, Italijos, Ispanijos ir Didžiosios Britanijos. Matydami nepaprastą jo dvasios stiprybę ir klausydamiesi jo įkvepiančių pamokymų, daugelis pagonių įtikėjo krikščionių tikėjimo tiesa ir pasikrikštijo.
Šventasis Simeonas turėjo dovaną gydyti psichikos ir kūno ligas, galėjo numatyti ateitį. Imperatorius Teodosijus II Jaunesnysis (408-450 m.) labai gerbė vienuolį Simeoną ir dažnai klausydavo jo patarimų. Imperatoriui mirus, jo našlė karalienė Eudokija buvo suviliota monofizitų erezija. Monofizitai nepripažino Kristuje dviejų prigimčių – dieviškosios ir žmogiškosios, bet tik vieną – dieviškąją prigimtį. Šventasis Simeonas atvedė karalienę į protą, ir ji vėl tapo tikrąja krikščione. Naujasis imperatorius Markianas (450-457 m.), persirengęs paprastu žmogumi, slapta aplankė vienuolį ir su juo pasitarė. Vienuolio Simeono patarimu Markianas 451 metais Chalkedone sušaukė IV ekumeninį susirinkimą, kuris pasmerkė klaidingą monofizitų mokymą.
Šventasis Simeonas gyveno daugiau kaip šimtą metų ir mirė maldoje 459 metais. Jo relikvijos ilsisi Antiochijoje. Stačiatikių Bažnyčia šventajam Simeonui skirtose pamaldose jį vadina „dangiškuoju žmogumi, žemiškuoju angelu ir visatos žiburiu“.
