Patikimų istorinių šaltinių apie šią šventąją liko nedaug. Tiksliai žinoma tik tai, kad ji buvo kilusi iš Lietuvos kunigaikščių giminės, dėl neramumų turėjo palikti tėvynę kartu su kitais kilmingais lietuviais. Ji priėmėmė vienuolystės įžadus Naugardo šv. Petro ir Pauliaus vienuolyne.
Istorija byloja, kad XIII amžiaus antroji pusė po karaliaus Mindaugo nužudymo atnešė į Lietuvą daug kraujo. 1265 m. daugelis iš tuometinės Lietuvos aukštuomenės skubiai paliko tėvynę: kunigaikštis Daumantas – į Pskovą, o kunigaikščio Tautvilo sūnus su savo dvariškiais – iš Polocko į Naugardą. Tarp šių išvykusiųjų buvo ir jaunoji kunigaikštytė.
Atstumta pasaulio, ji daugiau nieko nebeieškojo jame ir savo gyvenimą pašventė Dievui. Ji priėmė vienuolystės įžadus Naugardo moterų vienuolyne ir daugelį metų praleido maldose ir askezėje, buvo romi ir nuolanki. Vėliau ji buvo išrinkta vienuolyno hegumene (abate) ir iki pat mirties liko sesėms dorybės, tyrumo ir griežtos askezės pavyzdys. Mums liko nežinomas jos lietuviškas vardas, išliko tik per vienuolystės priėmimą jai suteiktas šventas vardas Charitina (iš gr. k. „malonė“, „gailestingumas“). Jis puikiai išreiškia jos tarnystės esmę: jos ir kitų šventųjų maldos padeda visiems paklydusiems atrasti Tikrąjį Dangiškąjį Tėvą ir grįžti į savo vienintelę Tėvynę – Dangaus Karalystę.
Šventoji iškeliavo pas Viešpatį 1281 metais spalio 5 dieną ir buvo palaidota vienuolyno Petro ir Povilo bažnyčioje.
Šv. Charitina laikoma Lietuvos ir lietuvių tautos dangiškąja užtarėja.
