Šventieji vienuoliai Izakijas, Dalmatas ir Faustas buvo Dalmatijos vienuolyno hegumenai. Vienuolis Dalmatas tarnavo šv. karaliaus Teodosijaus Didžiojo (379-395 m.) kariuomenėje ir buvo labai jo gerbiamas. Atsisakęs šio pasaulio, vienuolis Dalmatas maždaug 381-383 metais kartu su sūnumi Faustu išvyko į vienuolio Izakijo vienuolyną netoli Konstantinopolio. Vienuolis Izakijas įšventino tėvą ir sūnų į vienuolius, ir šie pradėjo gyventi griežtą asketišką gyvenimą. Per Gavėnią, vienuolis Dalmatas nevalgė 40 dienų, o paskui, sustiprėjęs, buvo Dievo paimtas į Dangų ir apdovanotas dieviškais regėjimais iki pat Kristaus žengimo į dangų. Artėjant gyvenimo pabaigai, 383 m. vienuolis Izakijas į savo vietą hegumenu paskyrė vienuolį Dalmatą, kurio vardu ir buvo pavadintas pats Dalmatijos vienuolynas.
Vienuolis Dalmatas uoliai gynė stačiatikių tikėjimą Trečiajame Visuotiniame Efezo susirinkime (431 m.), kuris pasmerkė Nestorijaus ereziją.
Po Susirinkimo šventieji tėvai vienuoliui Dalmatui suteikė Dalmatijos vienuolyno archimandrito laipsnį. Vienuolyne jis išbuvo iki pat mirties – būdamas devyniasdešimtmetis senolis (po 446 m.).
Apie vienuolį Faustą žinoma nedaug – kad jis, kaip ir jo tėvas, buvo didelis asketas, o iš vienuoliškų žygdarbių labiausiai pasižymėjo pasninkavimu. Po tėvo mirties vienuolis Faustas tapo vienuolyno hegumenu.
