Šv. vienuolis Domicijus gyveno IV a., buvo kilęs iš Persijos. Jaunystėje jį į tikėjimą atvertė krikščionis Uaras. Palikęs Persiją, jis nuvyko į pasienio miestą Nizibiją (Mesopotamijoje), kur viename iš vienuolynų pasikrikštijo ir buvo įšventintas į vienuolius. Vengdamas vienuolyno gyventojų pavydo, vienuolis Domicijus pasitraukė į šventųjų Sergijaus ir Bakcho vienuolyną Teodosiopolio mieste, kuriam tuo metu vadovavo archimandritas Nurvelas, griežtas asketas, apie kurį pasakojama, kad 60 metų jis nevalgė virto maisto, nesigulė miegoti, ilsėjosi tik stovėdamas, atsirėmęs į lazdą.
Šiame vienuolyne vienuolis Domicijus buvo įšventintas diakonu, bet kai archimandritas Nurvelas nusprendė jį padaryti kunigu, šventasis, laikydamas save nevertu, nusprendė atsiskirti ir išėjo gyventi ant negyvenamo kalno Sirijoje, Kyro ribose. Ten jis gyveno po atviru dangumi, ilgai kęsdamas karštį ir šaltį, o vėliau pradėjo gyventi oloje kartu su dviem mokiniais. Pamažu žinia apie šventąjį pasklido tarp aplinkinių gyventojų. Žmonės ateidavo pas jį gydytis ir prašyti pagalbos. Šv. Domicijus daugelį pagonių atvedė į tikėjimą Kristumi. Vieną dieną į vietovę, kur šventasis Domicijus ir jo mokiniai apaštalavo, atvyko imperatorius Julijonas Apostata (361-363 m.). Jo įsakymu kareiviai, radę šventąjį Domicijų su mokiniais besimeldžiantį prie olos, užmušė juos akmenimis († 363 m.).
