Šv. vienuolis Joanikijas Didysis gimė 752 metais Bitinijoje, Marikatų kaime. Jo tėvai buvo neturtingi ir negalėjo suteikti jam net pradinio išsilavinimo. Nuo pat vaikystės jam teko ganyti galvijus – vienintelį šeimos turtą. Meilė Dievui ir malda visiškai pavergė berniuko Joanikijaus sielą. Dažnai, peržegnojęs savo kaimenę kryžiaus ženklu, jis nueidavo į nuošalią vietą ir visą dieną melsdavosi, o prie jo bandos nesiartindavo nei vagys, nei žvėrys.
Imperatoriaus Leono IV įsakymu (775-780 m.) buvo pasiųsta daugybė pasiuntinių rinkti geriausius šalies jaunuolius karinei tarnybai. Į imperatoriaus kariuomenę buvo priimtas ir jaunuolis Joanikijas. Savo geru elgesiu jis pelnė bendražygių meilę, bet kadangi jis buvo drąsus karys – priešai jo bijojo. Šventasis Joanikijas imperatoriaus kariuomenėje tarnavo šešerius metus, ne kartą buvo apdovanotas savo viršininkų ir imperatoriaus. Tačiau karinė tarnyba jį slėgė, jo siela troško dvasinių žygdarbių ir vienatvės. Viešpats pašaukė savo tarną tarnauti pas save.
Vienuolis Joanikijas, išsižadėjęs pasaulio, ketino tuoj pat išeiti į dykumą. Tačiau paklausęs patyrusių vyresniųjų vienuolių patarimo, jis dar dvejus metus praleido vienuolyne. Čia šventasis įprato prie vienuoliško paklusnumo, vienuolyno statutų ir taisyklių, išmoko raštingumo, atmintinai išmoko trisdešimt Dovydo psalmių. Po to, Dievo paragintas, vienuolis pasitraukė į dykumą.
Trejus metus jis išbuvo visiškoje vienatvėje – tik kartą per mėnesį piemuo jam atnešdavo duonos ir vandens. Dieną ir naktį asketas praleisdavo melsdamasis ir giedodamas psalmes. Po kiekvienos psalmės eilutės vienuolis Joanikijas sukalbėdavo maldą, kurią stačiatikių Bažnyčia iki šiol saugo šiek tiek pakeista forma: „Mano viltis – Tėvas, mano prieglobstis – Kristus, mano užtarėja – Šventoji Dvasia.
Atsitiktinai sutikęs buvusius karo tarnybos bendražygius, šventasis paliko dykumą ir pasitraukė į Konturijos kalnus.
Tik po 12 asketiško gyvenimo metų atsiskyrėlis priėmė vienuolystės įžadus. Trejus metus po įšventinimo šv. Joanikijas praleido vienuolyne, apsikaustęs grandinėmis; po to išvyko į Helidoną pas didįjį pasninkautoją vienuolį Jurgį (minėjimas vasario 21 d.). Trejus metus asketai gyveno kartu. Per tą laiką vienuolis Joanikijas išmoko visą Psalmyną. Sulaukęs gilios senatvės, šventasis Joanikijas apsigyveno Antidėjos vienuolyne ir liko ten iki pat mirties.
70 metų vienuolis Joanikijas praleido žygdarbiuose ir pasiekė nemenkas dvasines aukštumas. Kaip liudijo jo mokinys Pachomijus, šventasis gavo Dievo malonę – pranašystės dovaną. Garbingasis senolis melsdamasis pakildavo virš žemės. Kartą jis perėjo vandeniu per patvinusią upę. Pats šventasis galėjo tapti nematomas žmonėms ir padaryti nematomais kitus: taip kartą vienuolis daugybės sargybinių akivaizdoje išvedė iš kalėjimo belaisvius graikus. Nuodai ir ugnis, kuriais pavydūs žmonės norėjo nužudyti šventąjį, jam nepakenkė, plėšrieji žvėrys taip pat jo nelietė. Yra žinoma, kad jis išlaisvino Faso salą nuo galybės gyvačių. Vienuolis Joanikijas taip pat išgelbėjo jauną vienuolę, kuri ketino palikti vienuolyną ir ištekėti; jis prisiėmė sau merginą kankinusią aistrą ir pasninkaudamas bei melsdamasis sunaikino piktosios dvasios puolimą. Numatęs savo mirtį, šventasis iškeliavo pas Viešpatį 846 metais lapkričio 4 dieną, sulaukęs 94-erių metų.
